Arnas Rasimavičius: „Nesuprantu, kam reikia meno, bet tai – mano gyvenimas“

Lietuvai ir pasauliui

Devyniolikmetis Arnas Rasimavičius užsiima kūryba. Šį rudenį jaunasis menininkas „išskleidė sparnus“ ir pradėjo studijuoti vaizduojamuosius menus Roterdame, Viljamo de Kūningo akademijoje (Willem de Kooning Academie). Prieniškio teigimu, jo menas – nieko konkretaus su pilna sauja eksperimentų.
– Arnai, sakei, kad tavo kūryboje visko daug. Tai kas gi įeina į tą daug?
– Viskas! Aš piešdavau ir kuo toliau, tuo labiau pradėjau kurti vizualus. Tuomet atsirado spalvos, pradėjau tapyt, „įsijungė“ skulptūros, instaliacijos, 3D menai. Mano kūryba nuolat keičiasi, auga su manimi.
– Kada pajautei, kad savo gyvenimą nori dedikuoti menui?
– Va tas ir yra. Aš nežinau, ar būsiu menininkas. Kuo toliau, tuo labiau viskas yra persipynę, visokios technologijos. Aš manau, kad dabar tai, ką darau – išvažiuoju studijuot – viena dėlionės dalis iš daugybės dalykų, kurie mane domina. Literatūra, teatras, režisūra (visų menų sintezė). O mano gyvenime viskas prasidėjo nuo mažens. Aš tiesiog piešdavau. Mane tiesiog pasodindavo ir piešdavau. Tai būdavo mano meditacija, mano dalykas.
– Vasaros pabaigoje buvai atidaręs savo darbų parodą. Ar ilgai jai ruošeisi?
– Paroda nereikalauja daug pastangų, o tų darbų ir taip prisikaupia. Prieš išvažiuodamas į Roterdamą norėjau surengti parodą, daug apie tai negalvodamas. Pirmiausia atsirado patalpos, o po to kažkokia mintis apie tai. Prienuose yra naujas priestatas prie istorinio paveldo pastato. Nereali vieta. Pasakyk, kiek daug pastatų žinai Lietuvoje, kur krioklys po apačia? (Juokiasi.) Faina vieta, visą erdvę išnaudojau. Buvo iššūkis sau, bet tuo pačiu ir noras parodyt, ką turiu. Manau, kad tai pasisekęs renginys, nes suvažiavo daug žmonių iš skirtingų vietų.
– Parodą pavadinai „Vienyje“. Kas slepiasi po šiuo pavadinimu?
– (Juokiasi.) Žinai, sunku sugalvot pavadinimą. Daug minčių slepiasi po juo. Kuo aš daugiau apie tai galvojau, tuo labiau „Vienyje“ man skleidėsi. Aš nežinau, ar tai – geras pavadinimas. (Šypsosi.) Bet žinai, vienis, kada mes visi buvom viena visatos pradžioje. Tuo pačiu, vienis reiškia, kai esi vienas. Kai esi vienas su savim, turi išmokti būti pats sau tam, kad galėtum būti su kitais.
– Kiek laiko užtruko parodai pasiruošti?
– Nedaug. Užtrukau mažiau nei valandą. Nes visai parodai nusipirkau 20 metrų ilgio lapą ir vyniojau. Turėjau padaryti 20 metrų ilgio piešinį.
– Žinau, jog tu buvai iškeliavęs į Ugandą. Kodėl keliavai, kaip sekėsi, ką ten veikei?
– Buvo toks projektas „Afrika nėra šalis“ su „NARA“ komanda ir ,,AfriKo“. Į projektą patekti buvo daug norinčiųjų iš visos Lietuvos, bet būtent aš laimėjau su savo, regis, 13 lapų komiksu. Tema – kaip kūryba per skirtingus laikus – buvo nutekinta iš Afrikos, kaip ji perėjo, kaip tai atsispindi ir kituose kūrėjuose. Pavaizdavau Pikasą (Pablo Picasso), Virdžil Ablo (Virgil Abloh), Matisą (Henri Matisse), Kanje (Kanye West). Buvo labai įdomu apie tai kurti.
– Kokie įspūdžiai iš šios kelionės?
– Įspūdžiai vien geri! Aš manau, kad Uganda visai ne taip vaizduojama. Uganda kažkokia… Ten viskas yra geriau negu mums parodo.
– Ar planuoji sieti savo ateitį su užsieniu? Negaila palikti Lietuvos?
– Negaliu sakyti, kad vien su užsieniu. Aš nesu tikras dėl to. Kad pasiilgsiu Lietuvos – tikrai, čia labai gražu. Kokie čia gražūs žmonės. Čia unikali vieta, ji labai artima per šitiek metų. Tikrai, kad pasiilgsiu. Bet užsienio mintis yra seniai brandinta, taigi, tai nėra kažkoks labai didelis iššūkis. (Susimąsto.) Tai yra planuota, tai nėra netikėta. Galiu pasakyti, kad palikimo minčiai aš pasiruošęs.
– Tai kas tau yra menas?
– Menas ar vizualai – tik kažkoks įrankis. Pavyzdžiui, grįžtant prie parodos „Vienyje“, tai buvo tam tikri pamąstymai arba mano gilinimasis į kosmosą. Tai patraukė mano mintis ir patraukė mano ranką kuriant kažkokius dalykus.
– Bet tau gera daryti, tai ką darai?
– Taip. Anksčiau man tai būdavo kaip meditacija, o dabar darosi sunkiau išbūti iki valandos. Pavyzdžiui, valandą piešt man jau darosi sunku. Anksčiau galėdavau be perstojo piešt. Laikai keičiasi. (Juokiasi.) Todėl aš dabar piešiu greitai. Tapau produktyvus. Bet, kartais yra įdomu peržengti ribas ir kaip tik sėdėt dar ilgiau, daryt dar daugiau. Mano paroda mane įpareigojo. Kadangi turėjau limituotą laiką pasiruošti – neturėjau kur dėtis.
– Iš kur semiesi įkvėpimo?
– Aš atsisėdu ir darau, tai yra tiesiog kaip ir įprotis dabar, tuo pačiu ir natūralus procesas. Bet jeigu kažką reikia sugalvot konkretaus, yra didesnis darbas, projektas. Reikia padaryti kažką apgalvoto. Reikia iš anksto įprasminti. Galvoji darant, kaip tai įprasmint.
– Ar kiekvienas tavo darbas turi prasmę? Ar privalo?
– Neprivalo. Aš įsistačiau savo 103 piešinius (nes tiek jų yra ir dar daugiau) vien A4 lapuose. Baigti, nebaigti. Leonardas DaVinčis sakė, kad darbas niekada nepabaigtas, jis tik paliktas. Įsistatau lapus ir žiūriu, kas čia. Nes piešiant nelabai galvoju. Man jie tą ir reiškia, sustingę laike kažkur. Mano pasaulis, tavo pasaulis.
– Ar kilo kokių abejonių savimi menininko kelyje?
– Įprasminti tai, ką aš darau – bandau iki dabar. Aš nesuprantu, kam to reikia, bet tai – mano, tai yra neatsiejama, tai yra mano gyvenimas. Bet abejonių nebuvo. Man niekad nebuvo menas dėl meno, niekada taip nemačiau. Tai tarsi būdas gerinti dalykus ar spręsti problemas. Kažkas turėtų iš meno išeit. Sukelt kažkokius apmąstymus.
– Ar džiaugiesi kur esi?
– Kartais.
– Ar jautiesi vienyje su savimi?
– Kartais.
– Ačiū už pasidalinta mintis.
Marija Janavičiūtė