Lietuvai ir pasauliui
Prieniškė Augustė Volungevičiūtė jau trečius metus studijuoja grafiką Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Ketvirtadienį atidarytoje parodoje ,,Jaunas žvilgsnis“ jaunoji menininkė pasakojo apie savo kūrybinį kelią, vaizduotės svarbą suaugusiojo pasaulyje bei džiaugsmą detalėse. Prienų kultūros ir laisvalaikio centre eksponuojamą parodą A. Volungevičiūtė kviečia aplankyti rugsėjo-spalio mėnesiais.
– Ketvirtadienį Prienų kultūros ir laisvalaikio centre buvo atidaryta Jūsų paroda ,,Jaunas žvilgsnis“. Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?
– Mano visa kūryba prasidėjo nuo vaikystės. Aš pati dar esu jaunas žmogus. (Šypsosi.) Iliustracijos skirtos ne tik vaikams, bet ir jauniems bei vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau daugumą iliustracijų kūriau būtent vaikams. Iš 8 iliustracijų, eksponuojamų parodoj, sukūriau ir vaikišką knygutę. Turiu tokį įsivaizdavimą, kad visos iliustracijos knygutėje lavina vaikų vaizduotę ir tiesiog atskleidžiu, kaip jaunas žmogus mato pasaulį savo akimis.
– Kodėl Jums taip svarbu perteikti matymą vaiko akimis?
– Mano nuomone, vaikystėje vaizduotė būna žymiai lakesnė ir spalvingesnė už šias dienas. Su tuo teko susidurti ir man. Kartais liūdna, kai suaugę žmonės jos turi vis mažiau. Aišku, yra įvairūs kūrėjai ir menininkai, kurie tą vaizduotę vis dar lavina įvairiais pratimais, ką stengiuosi daryti ir pati bei skatinu kitus. Man tai svarbu, nes vaiko vaizduotė turi labai daug spalvų.
– Kaip, Jūsų manymu, suaugusiam žmogui galima lavinti vaizduotę? Ar yra apskritai įmanoma ,,pasiekti“ tą vaikišką vaizduotę?
– Turbūt. Vaikišką vaizduotę yra sunku ,,pasiekti“, kai per visą savo gyvenimą esi sukaupęs tiek žinių ir vaizdų. Tiesiog reikia nustoti galvoti ir pradėti daryti nesąmones. Būtent jos ir sukuria kažką, kas panašiau į vaikišką vaizduotę.
– Kaip kilo idėja savo darbų parodą atidaryti Prienų kultūros centre?
– Tai nebuvo tiesiog į galvą šovusi idėja. Studijų metu kiekvieną vasarą turėjau ir, turbūt, turėsiu praktiką. Dėl darbo negalėdavau vykti su visa grupe. Taigi tekdavo atlikti kažkokią užduotį ar dalyvauti kur nors, kad užskaitytų praktiką. Buvo pasiūlymas parodą surengti mokykloje, bet, galvoju, kodėl mokykloje, o ne pačiame kultūros centre? (Juokiasi.)
– Nukeliaukime į sostinę. Jau trečius metus studijuojate Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Kodėl būtent toks pasirinkimas?
– Šiaip buvo labai didelė dilema, nes, dar gyvendama Prienuose, ruošiausi studijoms Kaune. Buvo daug pasirinkimų, nesusijusių su meno sritimi. Galiausiai vis tiek nusprendžiau laikyti stojamąjį egzaminą būtent Vilniuje, lėmė, kad čia yra grafika – pakankamai plati programa. Aš visą laiką realiai norėjau iliustruoti, piešti, kažką kurti – nežinau, net kaip pasakyti – mielo, nes būtent tai mano kūryboje dažniausiai ir pastebėdavo kiti žmonės. Dėl savo pasirinkimo nesigailiu.
– Vienas iš stereotipų apie menininkų kelią – jis sunkus ir tik rožių spygliais klotas. Ką manote apie tokį požiūrį?
– Na, kai kurie požiūriai būna teisingi, kai kurie labiau ,,iš lūpų į lūpas“. Aš pati šiek tiek turėjau tokio nerimo ir galbūt jis vis dar išlikęs, bet ir kartu esu nusiteikusi, kad aš vis dar jauna, kad dar mokausi ir kad dar galėsiu mokytis. Tiesiog kuriu, piešiu, koncentruojuosi, kad tai netaptų kliūtimi mano kūryboje. Beje, yra ir menininkų, kurie puikiai iš to gyvena.
– Koks menininkas Jus įkvepia labiausiai?
– (Atsidūsta.) Labai sunku pasakyt, nes ir mokslo metais, ir socialinėj erdvėje matau daugybę menininkų ir tiesiog įvairiausių stilių. Bet tikrai galiu išskirti iliustratorių Karolį Strautnieką.
– Jeigu sutiktumėte save mažą, kuriančią, darančią, ką jai pasakytumėte?
– Labai suktas klausimas. (Juokiasi.) Nežinau, aš vaikystėj turėjau galimybę daug kurti, matyti, bet aš nenustojau kurt. Manau, pasakyčiau, kad vis dar tuo užsiimu ir kad džiaugiuosi, kur esu.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Marija Janavičiūtė
Nuotraukos autorė Rūta Petty