„Ar savanorystė gali tapti sekmadienine šeimos tradicija?“

Renkuosi savanorystę

Atsižvelgdamas į tai, kad savanoriška veikla yra labai svarbi skatinant Lietuvos pilietinės visuomenės susitelkimą, pilietiškumo ugdymą bei stipresnės ir tvaresnės Lietuvos kūrimą, 2022 metus Seimas paskelbė Savanorystės metais. Nors savanoriškos veiklos įstatymas Lietuvoje galioja jau 10 metų, jos poreikį ir pozicijas ypač išryškino COVID-19 pandemija bei Ukrainoje prasidėjęs karas. Tačiau, jau dabar kalbant apie pandemijos ir karo nuovargį, neatmetama tikimybė, jog, pasibaigus krizėms, neatlygintina veikla dings iš Lietuvos piliečių kasdienybės, tad kaip pasiekti tikslą, kad laisva valia atliekamos veiklos taptų kiekvieno piliečio gyvenimo dalimi, aiškinosi diskusijos „Ar savanorystė gali tapti sekmadienine šeimos tradicija?“ moderatorė Luka Lesauskaitė.

Diskusijos „Ar savanorystė gali tapti sekmadienine šeimos tradicija?“ dalyviai (iš kairės į dešinę): Luka Lesauskaitė, Simonas Gurevičius, Kristina Meidė, Ieva Kirkilė ir Edgar Bechter.

Savo patirtimi ir mintimis diskusijos metu taip pat dalijosi Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė, Maisto banko vadovas Simonas Gurevičius, psichologė Ieva Kirkilė bei aktorius Edgar Bechter – visi jie savanorystę atrado skirtinguose gyvenimo laikotarpiuose ir, kaip patys sako, ji tapo neįkainojama patirtimi.
Dabartinis Maisto banko vadovas S. Gurevičius savanoriauti pradėjo vos 7-erių, kai jo močiutė, buvusi žydų bendruomenės aktyvistė, paprašė pagalbos dalijant maisto davinius, o Raudonojo Kryžiaus vadovė K. Meidė į savanorišką veiklą atėjo iš verslo pasaulio. Jos teigimu, penkias dienas per savaitę sunkiai ir įtemptai dirbus įprastame darbe, norėjosi padaryti ką nors gerą ir dėl visuomenės.
Psichologė I. Kirkilė savanorystės grožį atskleidė dar mokykloje, o vėliau savanoriška veikla suteikė galimybę kilti ir karjeros laiptais – ji tuomet dar būsimą psichologę išmokė pažinti aplinką bei žmones.
O štai Edgar Bechter šiuo keliu pradėjo žengti ne taip ir seniai, Lietuvą užklupus pandemijai, o vėliau ir prasidėjus karui Ukrainoje. „Tai buvo tarsi širdies šauksmas, tad kitaip pasielgti aš tiesiog negalėjau“, – sakė aktorius. Nors E. Bechter savanorystėje nėra senbuvis, aktorius pastebi, kad, užsiimant savanoriška veikla, labai svarbu rasti balansą tarp savanorystės ir asmeninio gyvenimo, mat jo patirtis liudija, jog, bandant eiti į visas puses, gali pamiršti ir pats save. „Kai prasidėjo karas, aš kelis mėnesius visą save atidaviau savanorystei, bandžiau eiti į visas puses ir tik vėliau supratau, kad visai pamiršau save, apleidau savo verslą ir, jeigu nieko nedarysiu, pagalbos reikės man pačiam“, – patirtimi dalijosi Edgaras. Tačiau iš šio kelio jis nepasitraukė, o jo iniciatyva socialiniuose tinkluose atsidaro nauja platforma, kurioje nuo karo bėgantys menininkai iš Ukrainos gali atrasti vertingų ryšių Lietuvoje. „Aš supratau, jog, norėdamas padaryti ką nors gero, tu nebūtinai turi savyje ką nors pakeisti. Tavo profesiniai įgūdžiai, kasdienė veikla taip pat gali būti savanoriška veikla“, – patirtimi dalijosi E. Bechter.
„Atsispirdama“ nuo asmeninės Edgaro patirties, L. Lesauskaitė pastebi, jog tokių pavyzdžių, kai, prasidėjus karui Ukrainoje, žmonės stengėsi daryti visko labai daug – nemažai, tačiau šiandien tie žmonės jau pavargo, nuėjo prie savo asmeninių darbų ir tarsi pamiršo, kas vyksta. Anot diskusijos moderatorės, Lietuvos istorija ne kartą įrodė, jog tuomet, kai yra krizė, lietuviai gali būti vieningi ir pilietiški, bet, kai gyvename taikoje, pamirštame apie savanorystės prasmę. „Tad ką reikia daryti, kad savanoriška veikla taptų mūsų kasdienybe ar sekmadienine tradicija?“, – pašnekovų klausė diskusijos moderatorė.
Anot dviejų didžiausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje – Maisto banko ir Raudonojo Kryžiaus vadovų, geras pavyzdys yra užkrečiamas, todėl labai svarbus aspektas yra savanorystė su šeima.
„Man tik pradėjus dirbti Maisto banke, vaikai natūraliai paprašė ateiti pasavanoriauti ir nepatikėsite, bet mūsų šeimoje vienas didžiausių prizų vaikams yra ne boulingas ar kino teatras, bet galimybė atvažiuoti į Maisto banką. Jie žino, kad tai bus ne tiesiog darbas, kurį turime atlikti, bet linksmas nuotykis. Veikiant ką nors kita, tokio jausmo tikrai nepatirsi, o asmeninis tėvų pavyzdys įkvepia“, – mintimis dalijosi Maisto banko vadovas S. Gurevičius.
Savanorystė artima ir visai Raudonojo Kryžiaus vadovės K. Meidės šeimai ir ne tik jai, bet ir draugams. Jos pastebėjimu, tie, kurie nusprendžia išbandyti save nevyriausybinių organizacijų veikloje, retai tą daro vieni. „Įprastai draugai ar artimieji vis tiek į tai įsivelia. Mano pačios šeima savanoriauja. Galbūt ne kasdien, bet tada, kai reikia pagalbos, jie prisijungia pirmieji. Be to, pažiūrėkime į įmones. Daugumai jų atsibodo komandiniai renginiai, estafetės ir vakarėliai. Jau dabar įmonės ieško kitokios, savanoriškos veiklos, kad komanda ne tik pabūtų kartu, bet ir nuveiktų kažką prasmingo bei tuo pačiu sustiprėtų, kaip komanda“, – pasakojo K. Meidė.
S. Gurevičiaus pastebėjimu, žmogus visuomet nori nuveikti gyvenime ką nors didelio ir prasmingo, o savanorystė – tai ta sritis, kurioje gali tai padaryti ir tie, kas pabando prie jos prisiliesti, supranta, kokią prasmę turi savanoriška veikla. „Gyvenime yra labai mažai tokių prasmingų dalykų“, – akcentavo Maisto banko vadovas.
Kodėl verta savanoriauti ir ką neatlygintina veikla gali duoti žmogui, diskusijos metu analizavo ir psichologė I. Kirkilė, prisipažinusi, jog savanorystės patirtis užaugino ir jos asmenybę – „užgrūdino“ ir sutvirtino ne tik kaip žmogų, bet ir kaip savo srities profesionalą.
„Žiūrint iš psichologinės pusės savanorystė žmogui duoda tikrai labai daug. Visų pirma, savanoriaujant gaminasi dopamino hormonas, su kuriuo ateina pasitenkinimo jausmas – jį gauname įveikę tam tikras užduotis. Jeigu aš savanoriauju kartu su šeima, smegenyse gaminasi oksitocinas – dar geriau žinomas kaip meilės hormonas. Jis įprastai gaunamas paglosčius mielą šuniuką ar pašnekinus kūdikį, tačiau, kai mes savanoriaujame su šeima, mes jį gauname, nes kuriame bendrą ryšį. Dar vienas svarbus dalykas yra tai, jog dabar nuo mažens savo vaikus mokome spręsti problemas, o kiekviena savanorystė ir siekia išspręsti tam tikrą problemą. Taip pat manęs žmonės dažnai klausia, kokia yra šios kartos pagrindinė problema ir, mano nuomone, tai yra nesėkmės baimė, kuri susiformuoja dėl daugybės priežasčių, bet būtent savanoriška veikla gali padėti ją įveikti, nes joje mes turime visas sąlygas klysti, būti palaikomi ir pan.“, – gerų darbų naudą žmogui analizavo psichologė I. Kirkilė.
Kita vertus, psichologinę naudą pamatuoti kartais gali būti sudėtinga, todėl K. Meidė atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką, kurį suteikia savanoriška veikla – tai savanorystės metu įgyti įgūdžiai, kurie gali būti naudingi kasdieniame gyvenime bei profesinėje veikloje.
Nepaisant to, jog Savanorystės įstatymas Lietuvoje priimtas tik prieš dešimtmetį, savanoriškos veiklos iniciatyvos mūsų šalyje pradėjo rastis kur kas anksčiau, pavyzdžiui, Maisto banko programa Lietuvoje gyvuoja jau du dešimtmečius. Kaip pastebi organizacijos vadovas S. Gurevičius, per tą laiką visuomenės požiūris į savanorystę pasikeitė kardinaliai. Jo teigimu, anksčiau buvo manoma, jog savanoris – tai žmogus, neturintis ką veikti, nemokama darbo jėga ir pan., tačiau šiais laikais visuomenė supranta, kokio svarbaus tikslo dalis ji yra.
Kita vertus, anot Raudonojo Kryžiaus vadovės, savanorystė nėra tik priklausymas kokiai nors organizacijai. Norint, kad pasaulis pasikeistų, reikia pradėti nuo savęs. „Savanoriauti gali nepriklausydamas jokiai organizacijai. Apsidairęs aplink, gali rasti vienišų, kenčiančių žmonių, tų, kuriems reikia tavo pagalbos. Nereikia laukti pirmadienio, apsidairyk ir pradėk, o vėliau natūraliai atrasi sau artimą organizaciją arba ji atras tave. Beje, labiausiai pažengusiose šalyse apie 80 proc. žmonių gerus darbus daro nepriklausydami jokiai organizacijai“, – mintimis dalijosi K. Meidė.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Jaunimo skveras. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.