Jonas Vilionis: „Žemdirbystei kadencijų nėra“

„Duona, pienas, mėsa – tai šalies gyventojų nepriklausomybės pamatas, – sako žinomas šalies agrarininkas ir politikas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas ir Pašventupio kaimo ūkininkas Jonas Vilionis, – Rusijos sukeltas karas ne tik Ukrainai, bet ir daliai pasaulio gresia badu. Mūsų miestiečiai rūsiuose jau kaupia maisto atsargas ir vis palankiau atsiliepia apie žemdirbio rūpesčius“.

Didžiausias ginklas – maistas

Jonas Vilionis, tik ką perėmęs ūkį iš mamos Antaninos Vilionienės.

J. Vilionio teigimu, valstybės svarbiausias tikslas – kad piliečiai galėtų išsimaitinti. Didesnio ginklo, kaip maistas, nėra. Švarką, kelnes gali nešioti daugelį metų, bet maisto žmogaus skrandžiui reikia mažiausiai du kartus per dieną. „Jeigu žmogus nepavalgęs, jis bet ką padarys, ir tai, kad mūsų šalis neapsirūpina savo maisto produktais, rodo kryptį į labai blogą kelią, – kalba J. Vilionis, – įsivežame žaliavinį pieną ir pieno produktus, skerdieną ir mėsos produktus, net šaldytus grūdų produktus, nors augalininkystės ūkiai beveik 90 proc. savo derliaus eksportuoja. Agrarinis sektorius kaip reta nesubalansuotas – politikai dirba sau, ūkininkai – sau, veiklos trajektorijos nesusikerta“.
LPGA vadovas J. Vilionis stebisi aukščiausių šalies pareigūnų abejingumu tautos maitintojams. Viešoji erdvė pripildoma pasakojimų apie Briuselio ir Vilniaus milijardus, investuojamus į nacionalinį žemės ūkio sektorių, valdininkai tuntais imasi ūkininkauti didmiesčių pašonėje, kurpia įstatymus, o iš paskos steigia vėjo jėgainių, saulės elektrinių parkus, dirbamą žemę, pasibaigus paramos projektams, pasmerkia likti dykviete. „Apie ateitį galvojantis žemdirbys lieka nesuprastas, – pastebi J. Vilionis, – juk „europiniai“ milijonai tiesiog prašosi paimami, niekam nerūpi, jog tokiu būdu rašomas mirties nuosprendis maisto (pieno, mėsos, grūdų) gamintojui. Sofos ūkininkai švenčia pergalę, kurios pasekmes pajusime po dešimtmečių“.
Pasak J. Vilionio, pieno ūkiui sukurti reikia didelių investicijų, nes vien tam, kad pastatytum ūkinį pastatą su gamybos kaštus mažinančia modernia melžimo, šėrimo, mėšlo šalinimo, galvijų gerovę užtikrinančia įranga, reikia investuoti iki milijono eurų. Šiandien dažnas jaunas žmogus nesutinka užsiimti pieno ūkio darbais, nes prie jų esi pririštas nuo ryto iki vakaro, reikia pamelžti, pašerti, prižiūrėti, o kaime darbo jėgos labai trūksta, nes Lietuvos jaunimas dirba kitų šalių ūkiuose.

Žemdirbio negirdi politikai ir visuomenė
„Ūkininkas už perdirbėjui parduotą pieno litrą negali nusipirkti vienos cigaretės, – kandžiai pastebi J. Vilionis, – tačiau žemdirbio šiandien negirdi visuomenė, nes politikai per dešimtmečius suformavo nuomonę, jog kaimas gyvena sočiai, žemė brangsta, žemės nuoma auga, kaimiečiai gauna tokias socialines išmokas, jog praradę norą dirbti, pagrindinis ūkinis gyvūnas kieme – katinas arba šuo. Pastarųjų Lietuvoje priskaičiuojama arti milijono“.
J. Vilionis prisimena, kaip prieš tris dešimtmečius kūrė žemdirbių savivaldos organizacijas, pirmuosius suvienijo laikančiuosius karvių, tikėjusius, jog pienininkystė – giliausias nacionalines tradicijas turintis verslas, greičiausiai atsiperkančios investicijos. Paskui pienininkus būrėsi kiaulių laikytojai, grūdininkai, sodininkai, daržininkai, netgi sliekų augintojai. Svarų žodį valdžios kabinetuose kažkada turėjusi žemdirbių savivaldos organizacija – Žemės ūkio rūmai – per dešimtmečius ne tik atvėso, bet ir tapo priklausoma nuo instituciją finansuojančios Žemės ūkio ministerijos. Kaune veikia ministerijos padalinys, savivaldos rūmai, ir abiejų žemdirbiams suvis nereikia. „Pagrindines šalies ūkininkų organizacijas vienija Lietuvos žemės ūkio taryba, kurios rėmėjai – patys ūkininkai, – teigia prie Tarybos kūrimo prisidėjęs J. Vilionis, – tačiau šiandien valdžios įrankiu tapę ir dvarininko vadovaujami Žemės ūkio rūmai toliau sėja destrukciją, imituodami žemdirbių savivaldą ir pasirašydami valdžios pakišamus „socialinių partnerių“ dokumentus“.

.

J. Vilionio nuomone, šiandien Lietuvos žemės ūkis yra naikinamas prisidengiant „žaliuoju kursu“, nors valstybė, drauge su ES į šalies žemės ūkį ir kaimo plėtrą investavusi daugiau nei 24 mlrd. Eur, grąžos dar laukia.
„Pirmiausia liūdna dėl to, kad ūkininkai yra nevieningi, – kalba J. Vilionis, – šiandien dažnas galvoja tik apie save ir kovoja dėl kiekvienos žemės pėdos. Konkurencija žemės rinkoje – didžiulė. Be to, dauguma ūkininkų yra vyresni nei 60 metų ir jie nemąsto apie ateitį. Pagrindinis dalykas, jog ūkininkaujant nėra taip paprasta tvarkytis, kaip pramonėje. Ūkininkai yra priklausomi nuo gamtos. Pasėjai ir lauki, metus laiko nežinai, ką tu nupjausi, ką tu gausi, kokią kainą tau pasiūlys prekybininkas, nežinai ir ką sugalvos valdžia, keisdama mokesčius. Matome, kiek daug reikia suderinti, kad ūkininkas galėtų pragyventi, kurti savo verslą kaime. Todėl ir manau, kad didžiausios ūkininkų bėdos, tai – vienybės, supratingumo ir supratimo, kas yra verslas, stoka. O ūkininkavimas – tai visų pirma verslas, ne tik pragyvenimo šaltinis“.

Ūkininko lemtis
Žemdirbio, ūkininko, kaimo verslininko duoną J. Vilionis kremta nuo vaikystės, kai atokiame Pašventupio kaime pirmąjį pokario dešimtmetį ganė tris karves (nors tuometė valdžia buvo leidusi tik vieną), padėjo mamai realizuoti pieną, sūrius, sviestą Kauno turguje. Baigęs agrarinės krypties aukštuosius mokslus, J. Vilionis pasirinko darbą pienininkystės sektoriuje, vadovavo Šilalės, Šilutės, Klaipėdos pieno perdirbimo įmonėms, vėliau grįžo į gimtąjį kraštą, perėmė mamos Antaninos Vilionienės sukurtą 50 karvių pieno ūkį, jį išplėtė iki 700 galvijų, pastatė naujas fermas, investavo į galvijų genetiką, produktyvumą, pašarų gamybos bazę.
„Pienininkystė – daugiasluoksnis, platų žemdirbystės veiklų spektrą apimantis verslas, – kalba J. Vilionis, – valstybei būtų pravartu skatinti nuo seno nacionaliniu pripažįstamą pieno ūkį. Jame būtų panaudojami iš šalyje užaugintų javų pagaminti pašarai, atitinkamai augalininkystės ūkiams būtų tiekiamos karvių fermose sukauptos organinės trąšos. Tuose pat pieno ūkiuose būtų galima realizuoti Vakarų Europos šalyse populiarius biodujų jėgainių projektus. Vakarykščius miestiečius, įsikūrusius kaime, su valstybės institucijų pagalba pavyktų įtikinti, jog žemdirbystė – ne tik meldinės nendrinukės saugojimas, bet ir maisto gamyba, kuri neįsivaizduojama be galvijų bliovimo, traktorių burzgimo ir mėšlavežio kvapų. Prancūzai tokius reiškinius vadina nacionaliniu kaimo paveldu, o mūsų minkštagalviai ir karštakošiai rengia piketus prie naujai statomų fermų“.
Paklaustas apie jubiliejinį 75-ąjį gimtadienį, kovingumu šalyje ir už jos ribų garsėjantis J. Vilionis sako: „Metai atneša naujus darbus ir įpareigojimus, žemdirbystei kadencijų nėra“.
Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.