Stanislovui Moravskiui – 220

Prieš 160 metų Vilniaus spaudoje buvo paskelbtas istoriko ir inžinieriaus Teodoro Narbuto straipsnis apie Birštoną „Birstany. Opis historyczny“ („Birštonas. Istorinis aprašymas“).
Kaip rašo istorikė, hum. m. d. Reda Griškaitė, konkrečių faktų apie šio rašinio atsiradimo aplinkybes nėra, bet viena iš versijų galėtų būti ta, kad didžiausią impulsą peržiūrėti sukauptą medžiagą apie Birštono istoriją ir panirti į jaunystės atsiminimus T. Narbutui davė prieš ketverius metus A. H. Kirkoro leidinyje „Teka Wilenska“ („Vilniaus aplankas“) paskelbtas gydytojo, literato, Ustronės dvaro (tada Vilniaus Gubernija, Trakų apskritis, dabar Jundeliškės, Birštono savivaldybė) savininko Stanislovo Moravskio (Stanislaw vel Jan Apolinary Stanislaw Morawski, 1802–1853) kūrinys „Od Merecza do Kowna“ („Nuo Merkinės iki Kauno“), o konkrečiai ten pateikta versija apie prancūzų riterio, diplomato, keliautojo ir rašytojo Žilbero de Lanua (Guillebert de Lannoy, 1386–1462), kuris 1413–1414 m. ir 1421 m. lankėsi Lietuvoje, atsiminimuose paminėtą paslaptingą vietovę „Posur“. Ir tikrai nuo 1844 m., kai Joakimas Lelevelis (Joachim Jozef Benedykt Lelewel, 1786–1861) šio prancūzo kūrinį išvertė į lenkų kalbą, istorikai apie tai diskutavo ypač karštai. S. Moravskio spėjimas, kad „Posur“ yra ne kas kita, o Birštonas, T. Narbutui pasirodė daugiau nei pagrįstas. Todėl šį rašinį galima traktuoti ir kaip paramą S. Moravskio iškeltai hipotezei. T. Narbutas jam viešai dėkojo už svarbius etimologinius išaiškinimus ir pastebėtus topografinius dalykus. Istoriką žavėjo ne tik S. Moravskio apsiskaitymas ir nuodugnus Panemunių krašto istorijos žinojimas, bet ir pagarbą liaudies padavimui, apskritai lietuvių liaudies žodžiui. Neatsitiktinai epigrafui buvo pasirinkta A. Mickevičiaus „Vaidilos daina“. Kaip tik dėl visų šių priežasčių T. Narbutas S. Moravskį ir pavadino „genialiu rašytoju“. Džiugu, kad tai padarė kaip tik apybraižoje apie Birštono istorinę praeitį; miesto, kuriam šiandien ypač brangus yra S. Moravskio atminimas. Be abejo, tai buvo ir pripažinimas. Nuo šiol S. Moravskio kūrinys, kaip svarbus šaltinis krašto istorijai pažinti, užėmė tvirtas pozicijas ir mokslinėje, ir populiarioje literatūroje. Apmaudu, kad Ustronės Atsiskyrėlis šių žodžių jau negalėjo perskaityti – nuo rašytojo mirties buvo prabėgę devyneri, o jo kūrinio paskelbimo – ketveri metai.
T. Narbuto straipsnyje nerasime sensacingų, anksčiau jo paties ar kitų „istorijos rašytojų“ darbuose dar neminėtų Birštono istorijos faktų, tačiau labai svarbi asmeninė informacija, ypač tai, kad jis tikrai čia lankėsi. Tik priešingai nei Druskininkuose, – ne kaip ligonis ar kurortininkas, o kaip karo inžinierius, taigi kaip vienas tų, kurie dar kartą bandė pažaboti taip sunkiai pažabojamą Nemuną. Prieš šešis dešimtmečius matytas kaimelis palengva virto žinomu kurortu, ir kaip tik dėl anuomet visai nevertintų „neskanių“ ir „suplėkusių“ jo vandenų. Toks pat kaip ir anksčiau liko tik Nemunas – paties švariausio vandens, su stebuklingo grožio kraštovaizdžiais ir daugelio praėjusių laikų atminimų pašventintomis žaviomis, derlingomis ir vaisingomis pakrantėmis. Gražu ir tai, kad šiame Nemuno ir Birštono kontekste T. Narbutas taip netikėtai sujungė A. Mickevičiaus, S. Moravskio, I. E. Liachnicko ir net J. Lelevelio vardus. Gražu pagaliau ir tai, kad į Birštono istorijos Vardyną įsirašė ir jis pats. Autorius veikalo, kurio nauda jo amžininkams šiandien sunkiai pamatuojama; veikalo, su kuriuo brendo visa aušrininkų karta.
Parengta pagal: R. Griškaitė „Birštono metamarfozė: nuo „suplėkusio vandens“ kaimelio iki sveikatinančio kurorto (Teodoras Narbutas apie Birštoną). 2021 m. Metai, rugpjūtis–rugsėjis. 

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *