Lietuvos kino meno istorijoje birštonietis Audrius Kemežys (1973–2018) išlieka kaip vienas talentingiausių ir išradingiausių šalies kino operatorių. Per trumpą savo kūrybos porą dešimtmečių jis nufilmavo apie šešias dešimtis vaidybinių ir dokumentinių filmų, dirbo su žymiais Lietuvos kino režisieriais: Šarūnu Bartu, Audriumi Stoniu, Arūnu Mateliu, Giedre Žickyte, Ramune Rakauskaite, Giedre Beinoriūte ir kt. Birštoniečio kūryba įvertinta keturiomis „Sidabrinėmis gervėmis“, dviem Kinematografininkų sąjungos bei Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolas“ apdovanojimais. Po mirties A. Kemežiui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija „Už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį tiltus į ateitį“. Neseniai pasirodė ir A. Kemežio bičiulės bei kolegės, režisierės Giedrės Beinoriūtės knyga: „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“.
Gegužės 13 d. knyga buvo pristatyta Vilniuje, kino ir medijų erdvėje „Planeta“, kur dalyvavo ir Audriaus mama birštonietė Mikalina Kemežienė.
– Jaudinantis ir labai šiltas buvo knygos pristatymas. Susirinko daug Audriaus draugų, pažįstamų. Atvažiavo ir Birštono fotostudijos „Varpas“ vadovas Povilas Veteris, su žmona Jolanta. Knyga prasideda mano prisiminimais apie Audrių. Užrašyti ir Giedriaus, mano vyresnio sūnaus, P. Veterio, jo žmonos pokalbiai. G. Beinoriūtė sakė, kad knygą parašyti paskatino kiekvieno filmavimo metu Audriui nutikdavusios pačios netikėčiausios ir įdomiausios istorijos, apie kurias jis puikiai mokėjo pasakoti. Audriui mirus Giedrė nutarė surinkti tas istorijas iš jį pažinojusių žmonių, kurie kartu su juo gyveno, dirbo, draugavo, mokėsi ar mokė. Po ketverių metų knyga pasirodė, – pasakojo trumputėje Birštono kurorto Šlaito gatvelėje kukliai gyvenanti gerbiama Kemežienė.
Ji mena, kad Audrių nuo mažens traukė menas: gražiai piešė, daug skaitė, darė sklandytuvų modelius… Paskui nuėjo pas Povilą Veterį į fotostudiją. Audriaus atėjimu džiaugėsi ir Povilas, labai gyrė, sakė, kad tai jo gabiausias mokinys. Dar ekstremalas buvo:
dviračiai greitai dalimis išlakstydavo, karstėsi po medžius, net į Birštono katilinės kaminą buvo įsiropštęs – fotografavo kurorto panoramą. Apie save mažai pasakodavo, kad įstojo į muzikos akademiją, mama sužinojo tik po metų. Retai ir namo sugrįždavo, paskambindavo tai iš Afrikos, tai iš Amerikos… Niekada nesiskundė, nesakė, kad jam šalta, kad jam negerai, niekada ir nesigirdavo. Apie pasiekimus namiškiai iš kitų sužinodavo. Pasak M.Kemežienės, truputį kitoks jis buvo, lyg ir atsiskyrėlis, bet kartu ir žavėjo – juk tai jos sūnus…
Knygos sutiktuvių pabaigos vieno ryškiausių Lietuvos kino operatoriaus motina neišlaukė. Kitą rytą atėjusi į Antakalnio kapines Menininkų kalnelyje aplankyti sūnaus kapo negalėjo sulaikyti ašarų – kapas skendo gėlėse.
– Po renginio visi atėjome pas Audrių. Buvo jau vidurnaktis, – viešniai sakė Audriaus žmona, kino prodiuserė Galina Kim.
Atsisveikinant gerbiama Kemežienė padovanojo knygą su dailiu užrašu „Nuo Audriaus mamos“. Atsisveikinau ir su palangėje rymančiomis Audriaus „Sidabrinėmis gervėmis“. (Ar ne laikas joms į Birštono muziejų?).
…Knygą skaičiau pasigardžiuodama. Originaliai (manau, patiktų ir Audriui) išleistoje knygoje dvidešimt devyni pokalbiai.Tai – istorijos, prisiminimai, anekdotai, legendos apie išskirtinį Birštono menininką, jo kūrybinės brandos raidą, profesinius principus, žmogišką etiką. Tai ir kelionė į netolimą, jau užmarštin grimztančią po Nepriklausomybės atkūrimo lietuviško kino raidą…
Onutė Valkauskienė
Nuotraukos fotografuotos iš knygos