Aldonos Ruseckaitės kūrybos vakaras – kaip terapija

Birštono viešojoje bibliotekoje kovo 15 d. vyko rašytojos, poetės, muziejininkės, ilgametės Maironio literatūros muziejaus vadovės, kūrėjos ir puoselėtojos Aldonos Ruseckaitės kūrybos vakaras, kurio metu ištraukas iš autobiografinės eseistinės knygos „Per žarijas“ (Kauko laiptai, 2021) skaitė aktorė Daiva Škelevaitė, muzikavo fleitininkas Valdas Andriuškevičius.
A. Ruseckaitė skaitytojams yra pažįstama kaip poetė ir kaip biografinių romanų apie Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį, Maironį kūrėja. Pokalbio metu prozininkė atkreipė dėmesį į šių asmenybių išskirtinumą ir unikalumą, atskleidė kūrybinio proceso užkulisius. A. Ruseckaitė rėmėsi rasta archyvine medžiaga, liudijančia gyvenimo faktus, tačiau teko pasitelkti ir vaizduotę bei išmonę. Toks darbas yra atsakingas ir labai kruopštus, reikia jausti tam tikrą ribą, atskleidžiant asmeninį gyvenimą ir išgyvenimus. Šie klasikai pačiai rašytojai yra artimi ir įdomūs.
A. Ruseckaitė ne kartą interviu ir straipsniuose yra prisipažinusi esanti „Maironio tarnaitė“. Ilgametę muziejinės veiklos ir 30 metų vadovavimo Maironio lietuvių literatūros muziejui patirtį rašytoja išguldė eseistinėje knygoje „Per žarijas“. Protagonistės Balbinos vardu pasakojama apie biurokratijos klaidžius labirintus, siekiant restauruoti ir atkurti Maironio rūmus. Pasakojimas konstruojamas pagal George Orwelle „Gyvulių ūkio“ modelį. Romane atsiskleidžia kalto be kaltės žmogaus situacija, analogiška Franco Kafkos „Procesui“. Aprašomi įdomūs fragmentai iš literatūrinių ekspedicijų, prisimenamas bendravimas su žymiais Lietuvos žmonėmis, pavyzdžiui, kunigu Ričardu Mikutavičiumi, apie kurį ištrauką pateikė aktorė D. Škelevaitė.
A. Ruseckaitė labai daug skaito, mėgsta lektūrą apie žinomų žmonių gyvenimus, jų veiklą, nemažai perskaičiusi dienoraščių (pati dienoraščio nerašo). Iš tokios literatūros galima pasisemti stiprybės, ji praturtina ir suteikia jėgų. Kitas ištvermės ir galios šaltinis yra vaikystės namai, šeima, Ingavangio kaimas. Atsakydama į klausimą, ar menas gali pasaulį padaryti geresniu, rašytoja svarstė apie meno poveikį. Dabartiniame karo kontekste muzika, knygos, dailė gali būti tam tikra terapija, kaip ir rašymas, kūrimas. Į pokalbį įsitraukęs V. Andriuškevičius pažėrė iliustratyvių pavyzdžių apie tai, kaip svarbus yra menas, menininkų vienybė ir komunikacija, apie kartų skirtumus technologijų pasaulyje, pabrėždamas, kad žmogiškieji ryšiai ir bendražmogiškos vertybės aktualios ir dabar.
Samprotavimas apie meno poveikį ir kartų ryšius suaktyvino klausytojus. Buvo pasidomėta apie A. Ruseckaitės dabartinius kontaktus su muziejumi. Skaitytoja dėkojo už romaną apie S. Nėrį, už nuoširdumą ir atvirumą vakaro metu. Pažintis su A. Ruseckaite sušildė ir atvėrė širdis, rašytojos mintys ir pastebėjimai privertė susimąstyti ir apie savus gyvenimus ir būsenas, ypač dabar, kai ateities šviesą temdo karo šešėlis. Belieka laukti jos naujo, rašomo biografinio romano apie Vincą Mykolaitį-Putiną.
Kristina Bačiulienė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *