Kalba saugo ir gina

Birštono viešojoje bibliotekoje eksponuojama interaktyvi paroda „Kalba saugo ir gina“ (kalbininkų, prozininkų, poetų, filosofų mintys apie prigimtinį tautos turtą – kalbą).
Vasarį – gegužę – Lietuvių kalbos dienos. Palinkėkime vieni kitiems, kad pagarba gimtajai kalbai ir rūpestis ja truktų ne kelis mėnesius, o visą kalbėti ir rašyti mums skirtą laiką. Įsiklausykime: lietuvių kalba atveria giliausius mūsų dvasios klodus – net jei tuo abejojame, jei tai pamiršome, ji įrodo, kokie gražūs, subtilūs ir šviesūs, kokie išmintingi, stiprūs ir jautrūs mes galime būti. Ačiū mūsų kalbai.
Kviečiame aplankyti! Jūsų laukia ir dovanėlės – skirtukai su mintimis apie mūsų kalbą.
Genovaitė Mačiūtė

Keletas parodos ištraukų:
Kalba apie Lietuvą man visada yra ir kalba apie lietuvių kalbą. Tauta ir kalba visą laiką ėjo kartu, abi jos buvo kartu persekiojamos, niekinamos, tremiamos ir naikinamos. Tauta rėmėsi į kalbą, kalba ieškojo namų ir priebėgos tautoje. Jos sergėjo ir gynė viena kitą.
Justinas Marcinkevičius
* * *
Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą?.. Juk tai iždas, kurio nei vagis neišvogs, nei nuožmiausia valdžia neišplėš. Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
* * *
Gimtosios kalbos išmokti negalima. Vaikas kalbėti ne išmoksta, bet jis kalbėti pradeda. Žmogus ima ir pradeda kalbėti taip lygiai, kaip jis ima ir pradeda vaikščioti. Kaip vaikščioti išmoksta tik tie, kurie turi dirbtines kojas (protezus) arba yra buvę paralyžiuoti, taip ir gimtąja kalba kalbėti „išmoksta“ tik tie, kurie buvo jos jau nebetekę; išmoksta ją kaip svetimą kalbą, su kuria jie niekada nesuauga, kaip medinė koja niekad nesuauga su kūnu.
Antanas Maceina
* * *
Poliglotai, tarp didžiųjų Europos kalbų išmokę ir lietuvių kalbos, tvirtina, kad ji pati skambiausia. Mokslininkai dar nėra nustatę, iš kur ji čia, mažam lopinėlyje prie Baltijos, galėjo atsirasti. Net aš pats esu pastebėjęs, kad mūsų priebalsės turi savo charakterius. Gyvybingoji Ž pradeda žemę ir žolę, judrius žiogus, žalčius ir žebenkštis… Arba dieviškoji D – darbą, duoną ir dainą. Dieną, dangų ir debesis… Žemaitijoj buvo toks liūdinčiojo raminimas: „Rasi rasoj rasi“, lyg ir primenantis egiptiečių Ra, reiškiantį saulę. Tas žodis telpa ir mūsų rate, vasaroj, aušroj, kaitroj, aistroj ir ašaroj…
Kazys Saja
* * *
Kalbėti gimtąja lietuvių kalba, ją visais būdais auginti ir puoselėti – didi garbė ir kartu labai didelis įpareigojimas. O gimtąją kalbą augindami, puoselėdami ir saugodami visada atminkime, kad tai darome ne veltui: juk ontologinė lietuvių kalbos paskirtis – būti gelminiu būties ir būtiškosios gyvasties šaltiniu kiekvieno iš mūsų sielai. Jei išsaugosime lietuvių kalbą, išliks ir pati lietuvių tauta.
Gimtosios kalbos sparnai, pagal gimties ir prigimties dėsnį augantys mums iš pečių, yra lengvi – ir jie kelia mūsų dvasią iki pat dvasios aukštybių. Tad kiekvieną kartą, kai pasirodys, kad atsakomybė už gimtosios kalbos išsaugojimą prislegia mūsų pečius kaip nepakeliamai sunki našta, prisiminkime lietuvių kalbos sparnų, keliančių mus į aukštybes, lengvumą.
Naglis Kardelis
* * *
Vedė, palikdama
peizaže ir istorijoj pėdas.
Iš motinų lūpų išdygo
ir mumyse pasisėjo.

Koks džiaugsmas pašaukti medį,
kalną, ežerą, upę!
Ačiū, kartoju, ačiū
už žodžio skonį burnoj.

O kartais ji stovi,
juoda skara apsigobus,
prie pustuščio
prūsų kalbos kapo.
Sunku ir tylėti,
ir verkti.
Justinas Marcinkevičius