Arūnas Dulkys: „Teoriškai – arklys, praktiškai nebeatsikelia“

Rytas Staselis, įtraukiosios žurnalistikos platforma „Bendra“

Žiniasklaidos kalbinamas sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys dažniausiai yra klausiamas dėl pandemijos aktualijų. Atsakinėja gana sausai, sverdamas savo žodžius. Tačiau, paprašytas pakomentuoti ministerijos rengiamą sveikatos apsaugos sistemos reformą, pratrūksta taip, kad jį sunku sustabdyti ir net įsiterpti, nors oponentai jam priekaištauja, esą šita tema jis vengia kalbėtis.
Sveikatos apsaugos sįstemos reforma – svarbiausias popandeminis iššūkis, kuris laukia dabartinės Vyriausybės.
Apie Valstybės kontrolieriaus, tapusio sveikatos apsaugos ministru, įspūdžius. Man atrodo, kad demokratinėje sistemoje yra labai teisingai sudėlioti tam tikri vaidmenys. Ir kiekvienas vaidmuo turi savo apibrėžtas taisykles. Parlamentas, Vyriausybė ir nepriklausomas auditas vieni kitus papildo, kartais tarpusavy maištaudami, turėdami kaktomušų, tačiau dėl tikslo judėti į priekį. Valstybės kontrolierius nenustato politinių prioritetų. Jis tik siūlo sprendinius. O Parlamentas su Vyriausybe pasirenka, kokie yra jų prioritetai, kaip paskirstomas biudžetas.
Vienas pirmųjų dalykų, kuris ateina į galvą, yra SAM pavaldžių institucijų ir organizacijų nebranda. Viena vertus, kiekvienoje šių institucijų yra žmonių, komandų, kurios yra puikios. Kita vertus, tos institucijos yra sukonstruotos taip, kad yra neįgalios veikti: dėl vadovų sukurtos organizacinės kultūros, taip pat dėl jų pačių gebėjimų atliepti. Apie daugelį SAM pavaldžių institucijų visuomenė sužinojo atėjus pandemijai.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras pasirodė neįgalus pandemijos sąlygomis, nes vadovas – teismuose, ginčuose su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, kas ten kokią informacinę sistemą turėjo ar neprivalėjo kam perduoti. O tai pagrindinės institucijos, kurios valstybėje turėtų padėti valdyti pandemiją. Todėl dabar Seime yra priimtas įstatymas dėl SAM pavaldžių institucijų perkrovos. Nes tiesiog „paremontuoti“ tas įstaigas, mano nuomone, jau nebeišeina. Vertinant objektyviai, labai panašias problemas patiria Europa ir visas pasaulis. Ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO – Jungtinės Tautos), ir Europos ekstremalių situacijų valdymo, Vaistų agentūros yra kritikuojamos, kalbama apie jų perkrovą. Nes labai daug kas primena seną tarybinį anekdotą: „Teoriškai arklys, tačiau praktiškai nebesikelia“. Šito aš tikrai nebuvau įsivaizdavęs, kad taip yra ar gali būti. Tai kainavo daug SAM darbuotojų pastangų ir, galvojant apie galimas pandemijas ateityje, taip neturėtų būti – SAM turi formuoti politiką, o ne imtis pandemijos valdymo funkcijų. Ministerijoje žmonės užsiėmė testavimo algoritmais, registracijos sistemų kūrimu, vakcinavimo proceso koordinavimu – viskuo, kuo, kaip galima buvo tikėtis, ir turėjo rūpintis SAM pavaldžios institucijos.
Apie pandemijos pamokas ateičiai. Vienas pagrindinių iššūkių, kuriuos sufleruoja ES, yra užtikrinti sveikatos apsaugos sistemos atsparumą krizėms. Planuojame, kad šalyje turėtų būti 12 infekcinių ligų centrų skirtingose vietose. Jie ateityje turėtų veikti it laikrodis. Iki šiol mes turėjome infekcinių ligų centrus Vilniuje ir Kaune, nors net ten dirbantys medikai kalba apie tai, kad, nepaisant tų centrų naujumo, mažai kas įsivaizdavo, kaip teks veikti tikros pandemijos sąlygomis.
Kita vertus, Lietuva iki šiol įvairiuose tyrimuose buvo pažymima kaip gana saugi šalis, kurioje nėra ypatingų gamtos stichijų, infekcinių proveržių, lyginant su Azijos, Afrikos šalimis ar, tarkime, Japonija, kur žmonės nuo kūdikystės yra mokomi atitinkamai prisitaikyti ir išgyventi kataklizmus.. Todėl mums dar labai daug ką reikia išmokti.
Centrai turėtų būti pagrindiniuose Lietuvos miestuose, kad būtume pasirengę ne tik pandemijoms, bet ir radiacinėms bei kitokioms krizėms. Idėja yra investuoti į tokią sistemą, nes dabartinė, nors ir išlaikė pandemijos smūgius, tačiau kokia kaina! Buvo sustabdytos visos kitos sveikatos paslaugos, buvo daug neorganizuotumo, tik pandemijos metu radosi pirmieji veiklos koordinavimo precedentai. Nes ligoninės Lietuvoje iki šiol veikė kaip atskiros kunigaikštystės chaoso aplinkoje: „ar jūs galite priimti COVID-19 ligonį“, „o gal galima pas jus atidaryti naują kovidinį skyrių“…
Apie „greitosios pagalbos“ ateitį. Pirmiausia tai turėtų būti centralizuota valstybės sistema (dabar turime gal 50 visoje šalyje veikiančių juridinių vienetų, kurie veikia pagal savo supratimą ir metodus). Yra labai aiškūs paslaugos teikimo netolygumai: vienos brigados turi po vieną – du iškvietimus per naktį, kitos – vienuolika – dvylika. Vis iškyla problemų dėl savivaldybių ribų ir atsakomybės. O dar – kaip dera organizuoti darbą, kur nukreipti pacientų srautus? Dabar visa tai remiasi kažkada statistikų surinktais duomenimis, tačiau žmonės negyvena pagal statistiką. Žiemą jie vienur, vasarą – kitur. Todėl vieningas dispečerių centras ateityje turėtų organizuoti savo darbą taip, kad į šias besikeičiančias aplinkybes būtų reaguojama lanksčiai iš vieningo centro. Ne taip, kaip yra dabar – penkių dešimčių centriukų, kurie kiekvienas veikia pagal savo supratimą ir darbo principus.
Mes turime užtikrinti „auksinės valandos“ taisyklę, kad žmogaus gyvybei iškilus pavojui jis per būtiną maksimalų laiką atsirastų geriausioje operacinėje su geriausia įranga ir specialistais. Tačiau dėl šapo akyje nesikreiptų į Kauno arba Santaros klinikas. Esame paskaičiavę, padarę žemėlapius, kada centralizuotai valdoma sistema užtikrintų, o pacientas gautų reikalingą pagalbą bet kurios ligos atveju.
Taigi pagrindinė mintis yra nuimti šį krūvį nuo savivaldybių ir viską kurti valstybės pastangomis, investuoti į dispečerinę, reikiamą įrangą, naujus automobilius, kompetenciją, mokymus ir įgyvendinti tai, ką anksčiau yra nutaręs Konstitucinis teismas.
Yra problema, kad greitoji pagalba labai dažnai naudojama kaip taksi. Todėl kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šiuo metu ieškome sprendimo, kaip sureguliuoti, skirti pagalbą bei finansavimą savivaldybėms, kad labai aiškiai atskirtume, kas tai yra gulėjimas ligoninėje, kas yra atvykimas į gydymo įstaigą, kas yra vaiko gulėjimas ligoninėje dėl to, kad jis yra iš probleminės šeimos arba pagyvenusio žmogaus pabuvimas gydymo įstaigoje, nes jis negali nuvažiuoti namo pats.
Reikia atpainioti mazgą, kuris yra surišęs sveikatos apsaugos sistemą, nuo slaugos, ilgalaikės priežiūros paslaugų. Ir siekti, kad savivaldybėse rastųsi pavėžėjimo paslauga, dienos centrai. Kad tas mazgas atsirištų ir paslaugos būtų tinkamai finansuojamos. O greitoji pagalba skubiai vyktų pas ligonį, kuriam gresia sunkūs sveikatos sutrikimai ar net mirtis.
Apie būtinybę viską daryti vienu metu. Noriu parodyti, kad siekiame turėti kompleksinį planą su daug dedamųjų. Dalis jų yra ankstesnių bandymų reformuoti sistemą nesėkmių priežastis. Ir pokyčius būtina įgyvendinti visus iš karto, nes apleidus ar pamiršus apie kažkurį niuansą, naujas pastatas neišlaikys. Kiekviena reforma turi pasiūlyti pokytį, kuris taip pat būtų ir indėlis į ateitį.
Turime rasti jėgų viską daryti vienu metu. Optimizuotis, teikti naujas paslaugas, ruošti naujus specialistus. Einame nepaprastai sudėtingu keliu, kuris yra lėtas, sunkus ir komplikuotas.
Apie reformoms besipriešinančias savivaldybes. Tai natūralu. Todėl, jeigu tu rodai, kad kai kuriose savivaldybėse neefektyviai veikia kažkuris gydymo įstaigos skyrius, turi pasiūlyti aiškią alternatyvą. Paradoksalu, tačiau kai kuriose vietose siekiama bet kuria kaina išsaugoti, tarkime, visą parą veikiantį chirurgijos skyrių, nors jame naktį niekas nieko neoperuoja. Tuo pačiu metu ten labai trūksta ambulatorinių paslaugų. Iš tų pačių savivaldybių minios žmonių važiuoja į gretimus miestus, nors galėtų atitinkamas paslaugas gauti vietoje. Visa tai reikia gerai finansuoti. Šioje vietoje susiduriame su teisingų paslaugų įkainių problema, kurios taip pat žadame imtis. Nes kai kam atrodo, kad kažkokios paslaugos laikytinos neprestižinėmis, mažiau kainuoja. Yra idėja peržiūrėti įkainius, kad paskatintume savivaldybes persiorientuoti ir teikti žmonėms tas paslaugas, kurios vietose jiems yra reikalingiausios. Nes ir ambulatorija nėra tik pastatas. Tai yra paslauga.
Mūsų idėja yra ta, kad privalome sumažinti stacionarių paslaugų skaičių ir padidinti dienos arba ambulatorinių paslaugų kiekį. Sakykime, Jungtinėje Karalystėje ambulatorinių ir stacionarių paslaugų santykis yra 70:30 proc. ar 80:20 proc. Pas mus yra atvirkščiai. Nuo čia prasideda, kad keturioms ar penkioms pacientų lovoms reikalingos dešimtys aptarnaujančio ir medicinos personalo.
Apie paslaugų apmokėjimą ir gydytojų lakstymą po ligonines. Šiuo metu daugelyje savivaldybių, kurių ligoninėse trečdalis ar du trečdaliai personalo yra atvykstantys gydytojai, po 0,1, 0,2 etato… Dabar mes turime situaciją, kad gydytojai iš Kauno vyksta dėl naktinių budėjimų į mažesnes ligonines, nes ten naktimis yra labai mažai operacijų. Už tų skaičių – 0,1, 0,2 etato – slypi neefektyvus išteklių naudojimas. Laikinoji Šiaulių ligoninės vadovė dabar patvirtino buvus praktiką ten įdarbinti medikus 0,1 etato, tačiau jei mes kiekvieną dešimtąją dalį etato sudėtume iki apvalaus vieneto, gautume 40 tūkst. eurų. Ydinga kaip tik tai, kad verčiame važinėti gydytojus į provinciją už dešimtąsias etato dalis, užuot tinkamai organizavę vadybą, sutelkę pacientų srautus, sutvarkę apmokėjimo įkainius, užtikrinę tinkamą pasiruošimą operacijoms.
Kai kurie savivaldos politikai tiesiog nelabai išmano ir užsiima tik savo bendruomenės narių gąsdinimu, esą neliks ligoninių, neliks paslaugų, sugriaus mūsų sistemą, kuri jau dabar yra sugriuvusi.
Apie reformos finansavimą. Turime ES požiūrį, kad 2020 – 2027 m. finansinės perspektyvos laikotarpiu mes galime investuoti iki 800 mln. Eur. Ne įsisavinti, o efektyviai investuoti. Mes privalome taip sudaryti investicijų planus, kad jie įrodytų, jog investavus lėšas bus neišvengiami pokyčiai ir pasiekti atitinkami rodikliai.
Didysis klausimas yra: valstybės mastu gydytojų skaičius Lietuvoje yra bene didžiausias ES, mūsų žmonės gydymo įstaigose lankosi vos ne dažniausiai, tačiau kai imame žiūrėti konkrečiai sveiko gyvenimo, gydymo trukmės rodiklius, visi mūsų skaičiai yra arba žemiau ES vidurkio, arba visai dugne. Mums europiečiai aiškina: „turite persvarstyti visą darbo organizaciją“.
O šalies viduje mums kai kada priekaištaujama: „o, norite uždaryti mūsų ligoninę…“ Mes atsakome: na, neuždarykim visos ligoninės, tačiau ką jūs savo savivaldybėje padarysite, kad padaugėtų suteikiamų paslaugų? Dabar kiekviename regione rodome tuos skaičius. Lietuvos rodikliai prastesni nei Europos, tačiau kai kurių, tiksliau dviejų trečdalių savivaldybių gyventojų, sveikatos vidurkis yra žemesnis už Lietuvos vidurkį, kuris yra blogesnis nei ES. Man atrodo, kad taip yra dėl netinkamo darbo organizavimo. Tada siūlome: turėkite tų chirurgijos paslaugų, tačiau kodėl negalite padidinti dienos chirurgijos rodiklių, paslaugų, kurios yra greitesnės, paprastesnės, tačiau labai reikalingos žmonėms? Sudėtingiausius atvejus juk galime atiduoti specialiems klasteriams, didžiausioms ligoninėms, nes natūraliai taip ir vyksta. Po 20 val. mažose ligoninėse yra labai mažai atliekama operacijų ar suteikiama kitų paslaugų. Dažniau tai yra veiklos imitavimas „naktinio budėjimo“ principu.
Viena vertus, tai yra esą „gėris pagulėti ligoninėje“, siekiant rezultato tais pagulėjimais. Kita vertus, – galimybė 0,1 etato uždirbti gydytojams, kurie dėl to važiuoja net iš kitų miestų. Trečia, pasiteisinimas kai kurių savivaldybių atstovams, kurie mano, esą mažas pacientų skaičius gydytojui yra gėris ir didi profesinė laimė. Tačiau gydytojo kvalifikacija labiau auga ten, kur didelis srautas. Ten auga kokybė ir saugumas. Apie tai liudija rezultatai – didesnėse ligoninėse pacientų mirtingumo rodikliai yra geresni. Todėl mes ir siūlome, kad mažesnėse ligoninėse reikia praplėsti paslaugų skaičių, suteikiant paprastesnes ir daugiau jų, o ne sudėtingiau suteikiamas. Pastebime, kad dabar iš Kauno regiono žmonės pradeda judėti į Kauną, norėdami gauti ambulatorines paslaugas. Natūralu, žmogus jaučia kokybę. Kita vertus, joks chirurgas nebus laimingas, jeigu galės atlikti penkias operacijas per metus, arba gimdymo namai, jeigu ten gims tik 100 kūdikių per metus, kuomet viename centre Europoje gimsta per tūkstantį vaikų.
Man paliko didelį įspūdį knyga „Austerlicas“, kurioje vaikas pasakoja apie tai, kad jį atvedė prie sugriauto miesto ir jam tasai vaizdas atrodė normalus, nes jis gyvenime nebuvo matęs jokio kitokio miesto. Ir taip jis jautėsi tol, kol jam nebuvo paaiškinta, kad miestai gali būti kitokie. Dalis mūsų žmonių tiesiog yra nepatyrę, kokios gali būti kokybiškos paslaugos, todėl jiems sistemos pokyčiai asocijuojasi su griovimu. Mes gi sakome ne savo sugalvotus skaičius. Juos mums pateikia ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), o mums atšaunama, kad mes žeminame medikų bendruomenę.
Apie tobulėjančią mediciną ir Lietuvą. Didėja galimybės žmogų pagydyti nuo įvairių sunkių ligų, tačiau tam reikia vis brangesnės įrangos. Ir mes nesulaikysime mūsų žmonių nuo galimybės ieškoti ir rasti geriausias paslaugas su geriausiais specialistais ir moderniausia įranga. O gal sakysime, kad jie liktų mažesnėse ligoninėse, nes jūsų savivaldybės merui reikia tam tikrų rodiklių, kad veiktų kažkoks skyrius.
Apie senėjančią visuomenę ir jos poreikius. Tvarkydami mūsų sveikatos apsaugos sistemą, į šią tendenciją negalime neatsižvelgti. Turime auginti ir ruošti specialistus tam, kad jie būtų pasirengę suteikti paslaugas būtent senėjančiai visuomenei. Turime skatinti, kad rastųsi daugiau slaugytojų, ambulatorines paslaugas suteikiančių medikų.
Apie atmosferą gydymo įstaigose. Kai aš bendrauju su jaunaisiais medikais, išgirstu labai įdomių dalykų. Viena pagrindinių jų emigracijos priežasčių yra netinkama sveikatos apsaugos sistemos vadyba. Atskiras kabinetas, kuriame galima nusnūsti, nėra jų svajonė. Ateina kitoks mąstymas. Vienas jaunuolis man pasakojo, kad išvažiavęs į užsienį patyrė šoką, kai ligonius vizituojantis profesorius jo – toje įstaigoje buvusio pirmą dieną – paklausė nuomonės apie konkretaus ligonio gydymą. Lietuvoje jis sakė, kad pagrindinė jo misija pačioje pradžioje yra dvejus trejus metus nešioti kėdę profesoriui iš palatos į palatą.
Ankstesniais laikais buvo nemažai gydymo įstaigų, kurios atsisakė keistis, įgyvendinti reformas, dabar jų nebėra Lietuvos žemėlapyje. Gydytojas yra paskutinis personažas įstaigoje, kurioje nebėra nė vieno paciento, ir jis užgesina šviesą prieš uždarydamas duris. Ne tada jau reikia pokyčių.
Apie nematomas COVID-19 pasekmes. Pandeminis laikotarpis įnešė dar didesnės sumaišties į mūsų sistemą, nes ligoninėms teko nevienodas darbo krūvis. O kadangi pandemijos metu nuo 2020 m. buvo įvestas 1/12 apmokėjimo už paslaugas principas nepriklausomai nuo suteiktų paslaugų kiekio, tai dabar yra ligoninių, kurios sąlyginai už paslaugas gauna mažiau, nors suteikia paslaugų daugiau. Dabar iš tos sistemos teks išeiti. Nes kai kurie pacientai dėl pandemijos perėjo į privatų sektorių, kiti patyrė, kas yra didesnės ligoninės. Didelei daliai pacientų pablogėjo sveikata dėl uždelsto lėtinių ligų gydymo. Jeigu kalbame apie prastus Lietuvos rodiklius iki pandemijos, tai dabar mes dar labiau smigome žemyn dėl kai kurių ligų, nes žmonės COVID-19 plitimo metu bijojo medicinos įstaigų kaip užkrato šaltinio.
O kiek dar turėsime problemų dėl psichikos ligų ateityje, kurios Lietuvoje nuo sovietmečio buvo stigmuotas tabu! Ne visi žmonės dar suprato, kas įvyko. Iš pandemijos išėję žmonės pradės mąstyti, ką jie dėl to prarado dvasiškai ir materialiai, ko nepatyrė, kas su jais atsitiko. Problemos mastas bus didžiulis.
Apie Naujosios Vilnios poliklinikoje išduotus suklastotus galimybių pasus ir korupciją. Ko gero, tai nėra vienetinis atvejis. Įvairūs korupcijos žemėlapiai ir Specialiųjų tyrimų tarnybos, kitų tarptautinių organizacijų patirtis rodo, kad Lietuvoje beveik kas antras žmogus, kreipęsis į sveikatos apsaugos įstaigą, yra pasinaudojęs asmeniniais ryšiais. Deja, tuose tyrimuose sveikatos apsaugos sistema yra Nr.1 arba Nr.2 dėl korupcinės aplinkos, nepotizmo. Mes, deja, dar ne apie viską žinome, kas yra slepiama, nutylima. Man džiugu, kad jaunų medikų bendruomenė vis dažniau ima kelti klausimus dėl korupcijos, patyčių, mobingo, privačių interesų (vakcinacijos proceso pradžioje matėme, kaip medikai į rizikos grupes traukė savo giminaičius, klastodami e-sveikatos duomenis). Mes tą susirūpinimą turime atliepti ir siekti korupcinę aplinką rauti iš pašaknų.
Kokybiškas darbo organizavimas reiškia ne tik gerą paslaugą, bet ir paslaugą be eilių, korupcinių santykių.

Rubrikoje Sveikata ir socialinė apsauga. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *