Birštonas ir daktaras Jonas Basanavičius

Iš krašto istorijos

Jonas Basanavičius (1851–1927) – gydytojas, pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ redaktorius, Nepriklausomybės akto signataras, mokslininkas, lietuvių visuomenės veikėjas. Tai – vienas šviesiausių savo laikmečio Lietuvos protų, paskyręs gyvenimą lietuvių tautai. Išleista ne viena knyga, parengta daugybė straipsnių, skirtų daktaro Jono Basanavičiaus gyvenimui ir veiklai. Bet dabar ne apie tai. Šį kartą paieškokime jo pėdsakų Birštone.

J. Basanavičiaus biustas iš molio.

Vienas ar du dr. Jono Basanavičiaus apsilankymai Birštone?
Yra rašoma, kad Jonas Basanavičius Birštone lankėsi du kartus. Pirmasis apsilankymas Birštone įvyko dar prieš Didįjį karą. Grįžęs iš Bulgarijos į Lietuvą, J. Basanavičius gana dažnai lankydavosi pas Garliavoje gyvenusį vaistininką Kazį Aglinską. Kartais tai tebūdavo sustojimo vieta pakeliui į Europą ar gimtuosius Ožkabalius, o kartais tai tapdavo poilsio vieta. Vieno iš tokių apsilankymų metu, 1911 m. liepos 1 d., J. Basanavičius, lydimas K. Aglinskio, aplankė Birštono kurortą. Trumpos viešnagės metu daktaras aplankė parką ir „Vytauto“ kalną bei susitiko su vietiniais lietuvių inteligentais. Birštone – su gydytoju Damaševičiumi, kunigais J. Karveliu ir J. Burba, o Prienuose – su gydytoju J. Brundza (J. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1997, p. 241). Deja, asmeniniuose užrašuose daktaras viešnagės Birštone nedetalizuoja, todėl lieka neaišku, kokį įspūdį jam paliko lietuviškas kurortas. Netrukus po šio apsilankymo J. Basanavičius išvyko į gimtuosius Ožkabalius, o rugpjūčio 15 d., kaip jau buvo pratęs, patraukė gydytis į Karlsbado kurortą (dab. Karlovi Varai, Čekija). Mums belieka tik spėlioti, kodėl J. Basanavičius nusprendė nepasinaudoti galimybe gydytis Lietuvoje, o pasirinko populiarų užsienio kurortą.
Apie antrąjį gydytojo apsilankymą Birštone žinoma dar mažiau. Kai kuriuose straipsniuose minima, kad J. Basanavičius iš „Birutės“ viešbučio Birštone 1922 m. liepos 13 d. išsiuntė trumpą laišką J. Tumui-Vaižgantui. Laiške gydytojas apgailestavo, kad nerado kunigo „Tėvynės balso“ redakcijoje, kurioje jam palikęs kelis P. Kriaučiūno raštus. Laiško viršuje J. Tumo-Vaižganto prirašyta „išsiųsta iš Birštono 20/VIII“ (VU RS F1 – D401, l. 8). Dėl šio

J. Basanavičiaus paminklas Kaune.

prierašo kai kurie klaidingai pamanė, kad J. Basanavičius tuo laikotarpiu lankėsi Birštone. 1922 m. Birštono kurorte veikė tik vienas viešbutis, kuris pavadinimo neturėjo (Laisvė, Birštono kurortas, 1922 07 23, p. 2). Apie daktaro apsilankymą Kaune 1922 m. liepos mėn. informacijos išliko nedaug. Žinoma, kad jame lankydamas senus pažįstamus praleido apie 10 dienų, o vėliau patraukė į Berlyną gydytis nervų ligų (E. Raila, Lietuvystės Mozė, p. 373). Tai, jog J. Basanavičius nesilankė Birštone patvirtina „Trimite“ pasirodęs straipsnis, kuriame nurodoma, kad gydytojas apsistojo „Birutės“ viešbutyje Kaune (Trimitas, Daktaras Jonas Basanavičius, 1922 07 29, p. 15 ). Greičiausiai J. Basanavičius siuntė laišką iš Kauno, o J. Tumas-Vaižgantas atsakė iš Birštono. Išlikusios nuotraukos byloja, kad J. Tumas-Vaižgantas 1922 m. vasarojo Birštone, o apie J. Basanavičiaus apsilankymą Birštone nėra jokios užuominos nei spaudoje, nei asmeniniuose užrašuose. Dėl šių aplinkybių mes galime kalbėti tik apie vieną tautos patriarcho apsilankymą Birštone.

Paminklo J. Basanavičiui statybos Birštone
Tarpukariu, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 20 metų jubiliejų, buvo nuspręsta už kurorto rinkliavos pinigus pastatyti paminklą Lietuvos Tarybos pirmininkui ir Nepriklausomybės Akto signatarui dr. Jonui Basanavičiui. 1938 m. vasarą Alytaus apskrities viršininkas Stasiūnas bei skulptorius A. Aleksandravičius paminklui parinko vietą, kur XIX-XX a. pr. stovėjo stačiatikių cerkvė, ir ėmėsi paminklo statybos darbų, kuriuos įvykdyti buvo numatyta per kelias savaites (Lietuvos Aidas, Birštoniečiai statys dr. Jono Basanavičiaus paminklą, 1939 07 13, p. 5). Tiksli paminklo atidengimo data nėra žinoma. 1938 m. spalio 11 d. „Lietuvos Aide“ pranešama apie neseniai Birštone pastatytą paminklą J. Basanavičiui. Dėl to galima teigti, kad paminklas pastatytas rudenį, prieš pat kurortinio sezono pabaigtuves (Lietuvos Aidas, Užbaigtas statyti dr. Basanavičiui paminklas Birštone, 1938 10 11, p. 5).
Tarpukariu skirtinguose šaltiniuose pagrindinė miestelio aikštė buvo vadinama skirtingais vardais. Vienuose ji įvardijama kaip „Turgaus“, o kituose kaip „Žalgirio“ aikštė. Sovietmečiu aikštė buvo pervadinta „Komjaunimo“ vardu, tik Atgimimo metais aikštei buvo suteiktas „J. Basanavičiaus“ vardas. Keitėsi ne tik aikštės pavadinimas, bet ir paminklo vieta. Iš išlikusių fotografijų matyti, kad J. Basanavičiaus paminklas bent kelis kartus keitė vietą aikštėje. Vienose fotografijose paminklas „atsuktas“ į Nemuną, o kitose – „nusuktas“.

„Vyresnysis brolis dvynys“

Prie paminklo 1957 m.

Skulptorius Antanas Aleksandravičius turėjo galimybę pabendrauti su pačiu Jonu Basanavičiumi. 1918 m. birželio mėnesį patriarchas šešias dienas pozavo, kol skulptorius lipdė jo biustą iš molio (E. Raila, Lietuvystės Mozė, p. 340). Didelė tikimybė, kad autorius rėmėsi šiuo darbu kurdamas J. Basanavičiaus biustus Kaunui ir Birštonui.
Birštone stovintis J. Basanavičiaus biustas nėra originalus darbas ir Kaune turi brolį dvynį. Panemunėje, Lietuvos moterų tautininkių draugijos „Gražina“ iniciatyva, 1935 m. rugsėjo mėn. buvo pastatytas identiškas J. Basanavičiaus biustas. Pagrindiniai paminklų skirtumai yra cokolio dizaine ir aukštyje. Kaune stovi 3,25 m, o Birštone 3,5 m aukščio paminklas (LLMA, f. 278, ap. 1, b. 58). Birštoniečiai didžiuojasi tuo, jog išsaugojo J. Basanavičiaus paminklą pagrindinėje aikštėje, tačiau teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad Panemunėje paminklas taip pat išliko savo vietoje iki šių dienų.
Skulptorius A. Aleksandravičius buvo gana produktyvus menininkas. Kai kurie šaltiniai teigia, kad per tarpukario laikotarpį autorius sukūrė iki 600 originalių skulptūros darbų. Darbingas autorius užslinkus karui ir sovietmečiui stipriai nukentėjo. Jo paties skaičiavimais po karo bent 244 vnt. darbų „nuėjo velniop“ (LLMA, f. 278, ap. 1, b. 32, l. 53). Šių praradimų fone dar labiau stebina abiejų J. Basanavičiaus biustų išlikimas.
Birštone keitėsi valdymo sistemos, pagrindinės aikštės pavadinimas, žmonių kartos, tačiau J. Basanavičius išliko nepajudintas ir toliau stebi ramia vaga plaukiantį miestelio gyvenimą.
Auksė Kaminskaitė
Birštono muziejaus vyr. fondų saugotoja

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *