Pakirpti sparnai arba „Ką mes padarėme savo vaikams“ – apie tai, kaip pandemija paveikė vaikų/jaunimo psichinę bei fizinę sveikatą

Gydytojas Rimantas Kėvalas yra aukštai vertinamas savo srities profesionalas, paskelbęs daugiau kaip 60 mokslo darbų, per savo profesinę karjerą dirbęs Melburno karališkojoje vaikų ligoninėje Australijoje, stažavęsis Švedijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Indijoje, JAV, Izraelyje. Kasdien darbe susidurdamas su jaunųjų pacientų istorijomis ir išgyvenimais, medikas negalėjo likti abejingas ir ėmėsi sunkios misijos – parodyti visuomenei, kaip COVID-19 pandemija ir dėl jos paskelbtas karantinas paveikė vaikų kasdienybę, įpročius, sveikatą, kokios bus ilgalaikės socialinės izoliacijos ir nuotolinio ugdymo pasekmės kovidinei kartai.

„Vaikiško ledkalnio“ problemos nepastebimos
– Įsivaizduokime, kad ledkalnio viršūnė, kurią matome, yra COVID-19 ligos suaugusiesiems sukeltos problemos – sergamumas, mirštamumas, perkrautos ligoninės, pavargę medikai. Ir visiškai nesusimąstome apie nematomą jo pusę, „vaikiškąjį“ ledkalnį. Į vaikus nusitaikęs COVID-19 virusas atrodo ne taip grėsmingai: absoliuti dauguma vaikų sirgo besimptome forma ar patyrė vos kelis simptomus, tokius kaip sloga, kosulys, nedidelis karščiavimas. Tik nedidelę dalį vaikų teko hospitalizuoti, pasaulį sukrėtė pavienės vaikų mirtys.
O iš tikrųjų mažojo ledkalnio didžioji ir svarbiausioji dalis, t. y. 98 proc. problemų, kurias neatidėliotinai reikia spręsti, slypi po vandeniu. Tai – problemos, susijusios su mokyklų uždarymu, drastiškai prastėjančia mokinių psichine ir fizine sveikata. Šešėlinio smurto epidemija… Sveikatos priežiūros paslaugų ir vakcinavimo prieinamumo, mitybos su dviem kraštutiniais atvejais – viršsvoriu ir anoreksija – sutrikimais… Labai padaugėjo vaikų su įvairiausiais psichosomatiniais sutrikimais, pilvo, galvos, krūtinės skausmais, priklausomybėmis nuo išmaniųjų įrenginių, nevisavertiškumo jausmu…
Būtent tai mane, kaip vaikų gydytoją, paskatino parašyti knygą, kurioje anonimiškai pasakojamos ir mažųjų pacientų istorijos apie tai, ką jie išgyveno pandemijos, karantino ir nuotolinio mokymo metu, – kalbėdamas apie naujausią savo knygą „Ką mes padarėme savo vaikams“, šiuo metu virtualiai pristatomą skaitytojų auditorijose ir tapsiančią šiemetinės Vilniaus knygų mugės naujiena, pasakojo Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas, prof. Rimantas KĖVALAS.

Ilgalaikis mokyklų uždarymas vaikams gali būti fatališkas
Viename iš leidyklos „Tyto Alba“ leidyklos iniciatyva organizuotų virtualių pokalbių su juo prof. R.Kėvalas teigė, kad pagrindinis knygos tikslas – parodyti, koks žalingas yra ilgos socialinės izoliacijos poveikis vaikams. Jis pritaria kolegai profesoriui Russellui Vineriui iš Jungtinės Karalystės, pastebėjusiam, jog, uždarius mokyklas, uždaromas ir vaikų gyvenimas. Anot profesoriaus, ironiška, bet mokyklų uždarymas, kuriuo siekiama sumažinti vidutinio ir senyvo amžiaus žmonių mirštamumą, didina jaunų žmonių mirtingumą ateityje.
Karantinas ir nuotolinis mokymas Lietuvoje buvo vienas iš ilgiausių Europoje. Mokyklos buvo užvertos pirmos ir atidarytos paskutinės. Prof. R.Kėvalo nuomone, tai nepateisinama. Juolab, po pirmojo karantino sveikatos ekspertai ragino atsižvelgti į neigiamas nuotolinio ugdymo pasekmes. Gydytojas neneigia pasaulinės Covid-19 pandemijos grėsmės – ji nusinešė daugiau nei 5 milijonus gyvybių. Visgi, jo turimais duomenimis, pirmosios koronaviruso bangos metu COVID-19 liga pasaulyje susirgo 5–10 proc., o Lietuvoje – 2 proc. vaikų, didesnį sergamumą tarp vaikų ir jaunų žmonių sukėlė omikron atmaina, turinti lengvesnius simptomus.
Pasak gydytojo R.Kėvalo, praeityje buvo nemažai įvairių pandemijų, jos cikliškai kartojasi kas 20–25 metus. Ir niekuomet dėl to nebuvo taip ilgai uždarytos mokyklos. Už politikų sprendimą priimti būtent tokias pandemijos valdymo priemones dabar tenka mokėti vaikų emociniais ir kitais sutrikimais, elgesio problemomis, augančiais depresijų, savęs žalojimo bei savižudybių mastais.

Neigiamas socialinės izoliacijos poveikis ateinančioms kartoms
– Ši kovidinė karta mus pakeis. Galbūt banalu sakyti, kad jaunimas – mūsų ateitis, bet iš tikrųjų Europoje jis sudaro 25 proc., o Lietuvoje – 18 proc. gyventojų. Ir labai svarbu, kokie specialistai ateis į mūsų vietas, kokia bus jų psichinė ir fizinė sveikata, kokias vertybes jie atsineš, – atkreipia dėmesį prof. R.Kėvalas.
Pasak jo, mes, suaugusieji, turime žymiai daugiau vidinių rezervų. „O ką daryti uždarytiems namuose ikimokyklinukams ir mokyklinio amžiaus vaikams? Ypač kritiškiausio amžiaus sulaukusiems paaugliams kaip gėlėms vandens reikia kasdienio bendravimo. Jei gėlių ilgą laiką nepalaistome – nesistebėkime ir vaikų elgesio pokyčiais“, – akcentuoja medikas, pridurdamas, kad destrukcinį priverstinės izoliacijos poveikį įrodo ir mokslininkų tyrimai, atlikti su žmonėms giminingais primatais. 

Bendraudamas su vaikais gydytojas sakė nesutikęs nė vieno, kuris būtų pasiilgęs nuotolinio mokymosi. Ir ne vienas jam patvirtino, kad pasigirstančios kalbos apie galimą karantiną ir nuotolinį mokymąsi jiems kelia stresą ir nerimą.

Skaudžios mažųjų pacientų istorijos
Savo knygoje profesorius pateikia mokslinių duomenų, pasaulinės praktikos pavyzdžių ir savo pacientų istorijų, kurios itin jautrios ir paveikios.
– Viena konkreti istorija, ko gero, privers suklusti ir susimąstyti labiau, nei paminėtas faktas, kad vaikų psichinė sveikata per pandemiją pablogėjo maždaug 40 proc. ar Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos paskelbti duomenys, kad 2020 metais smurtą Lietuvoje galimai patyrė 4120 vaikų, – klausiamas, kodėl knygoje pasakoja ir pandeminiu laikotarpiu iš pacientų (vardai ir tapatybę galintys atskleisti medicininiai duomenys pakeisti) išgirstas istorijas, atsako prof. R.Kėvalas.
Ar galima likti abejingam išgirdus Beno, kuris kentė tėvo fizinį ir psichologinį smurtą, Rūtos, kuri bandė nusižudyti, prisipažinimus gydytojui.
„Nematau ateities, labai jos bijau. Nežinau, iš ko pragyvensiu. Juk esu niekam tikęs, nevykėlis. Aš juk esu kvailas, mano galva nedirba,“ – Benas pasakojo šiuos žodžius iš tėvo girdintis nuolat. Apimtas nevilties vaikinas svarsto apie mirtį: „Aš eisiu į vieną pusę tol, kol paeisiu ar prarasiu sąmonę, o gal ir mirsiu…“
Paauglė Rūta prasitarė, kad jos gyvenimas prarado prasmę karantino metu: „Užsidarymas mane privertė jaustis nuo visų atstumta, niekam nereikalinga. Apėmė begalinė neviltis, nuolatinis nerimas ir nevaldomas stresas“. Nebegalėdama pakelti gyvenimo, ji nusprendė jį baigti savo noru ir tik laimingo atsitiktinumo dėka pateko pas medikus.
Prof. R.Kėvalas šią nerimo keliančią tendenciją pagrindžia JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, pasak kurių, per pandemiją bandymų nusižudyti ypač padaugėjo tarp 12–17 metų paauglių. 2021 metų vasario 21–kovo 20 dienomis nusižudyti bandė 50,6 proc. daugiau 12–17 metų mergaičių nei tuo pačiu laiku prieš dvejus metus.
– Po pirmojo karantino kolegos medikai pastebėjo, kad į ligoninių skyrius daug dažniau patenka save žalojusių, destruktyviai ir agresyviai besielgusių paauglių. Tokias pasekmes sukėlė tai, kad karantino metu socialiai jautrios šeimos prarado galimybę pasikonsultuoti su specialistais, sutriko įvairių prevencinių paslaugų vaikams ir jaunimui teikimas, dalis jų laiku negavo reikiamos pagalbos, –teigia gydytojas, primindamas, kad Lietuva tarp 38 išsivysčiusių šalių pirmauja pagal paauglių savižudybių atvejų skaičių, tačiau, kaip teigia PSO, joje iki šiol nėra patvirtintas vaikų ir paauglių sveikatos gerinimo strategijos.

Padaugėjo vaikų nutukimo, priklausomybių atvejų
Prof. R.Kėvalas atkreipia dėmesį ir į karantino metu dažniau pasitaikiusius vaikų mitybos sutrikimus, kuriems gydyti prireikia net psichiatro pagalbos.
– Kol jauni, vaikai nelabai suvokia, kaip anoreksija, nejudrumas ar nutukimas jų sveikatai atsilieps ateityje. Todėl šeimoje labai svarbus asmeninis tėvų pavyzdys, teisingų įpročių, poilsio ir darbo režimo šeimoje formavimas. Užuot džiaugusis, kad vaikai namuose netrukdo, tyliai sėdi užsidarę prie kompiuterio, reikėtų juos kuo dažniau ištempti į gamtą, – pataria medikas, užsimindamas dar apie vieną karantino ir nuotolinio mokymo rykštę – priklausomybę nuo išmaniųjų įrenginių.
Anot jo, Vilniaus universiteto psichologė prof. Roma Jusienė su bendradarbiais, tirdama vaikų įpročius, pastebėjo, kad dar iki pandemijos jie turėjo prailgintą kontaktą su išmaniaisiais įrenginiais. Nuotolinis mokymasis šį laiką pailgino iki 4–6 val. per dieną, neskaičiuojant pamokų ruošimo ir darbo su korepetitoriais. Vaikai įprato bendrauti per ekranus, nuo jų nesitraukia ir valgydami, ir poilsio pertraukėlių metu žaisdami kompiuterinius žaidimus. Susiaurėjo jų interesų laukas, jame fiziniam aktyvumui nelieka vietos.

Karantinas paveikė ir suaugusiuosius
Prof. R. Kėvalas knygoje aptaria ir sunkumus, su kuriais pandemijos, socialinės izoliacijos ir nuotolinio mokymo metu teko susidurti tėvams bei mokytojams.
Gyvenimas kardinaliai pasikeitė, tėvams teko savo namus pritaikyti nuotoliniam mokymuisi, spręsti vaikų sveikatos, ugdymo, mitybos, fizinio aktyvumo ir psichologinės pagalbos problemas. Auginantys pradinukus tėvai buvo priversti arba dirbti per nuotolį, arba prašytis nedarbingumo pažymėjimų. Kai kurie neteko darbo, įklimpo į girtuoklystes ir smurtinius santykius.
Mokyklas ir pedagogus užgriuvo techninio aprūpinimo kompiuterine įranga, nuotolinio ugdymo organizavimo, mokytojų darbo krūvių nustatymo ir kiti rūpesčiai.

Nevalia problemas spręsti vaikų sąskaita
Prof. R. Kėvalo teigimu, protingo karantino laikas yra 8 savaitės, po kurių prasideda pokyčiai, psichologų prilyginami vaikų išgyvenimams, patiriamiems karo zonoje. O Lietuvoje socialinė izoliacija ir vaikų gyvenimo perkėlimas į virtualią erdvę truko 40 savaičių.
– Jeigu manome, kad karantinas nepaveikė mūsų vaikų, nepasireiškė įvairiais pakitimais, tai esame arba naivūs, arba akli to nematydami, – pabrėžia gydytojas. Anot jo, pandemija ir karantinas paveikė visus – ir vaikus, ir suaugusiuosius. Netgi prisidėjo prie visuomenės susiskaldymo tokiais svarbiais klausimais, kaip vakcinavimas ar testavimas.
Profesorius įspėja, kad dalies gyventojų nusistatymas prieš skiepus ateityje turės labai rimtų pasekmių. Anot jo, kai kuriuose Kauno regiono rajonuose vaikų vakcinacija nuo tymų sumažėjo iki 80–85 proc. Dėl sumažėjusių vakcinavimo apimčių reikia tik sukėlėjo ir imlaus organizmo, kad vėl sugrįžtų tokios pavojingos ligos, kaip stabligė, difterija, kokliušas.
Dvejus metus gyvename su virusu, jo suvaldymui skirtais apribojimais. Prof. R.Kėvalas sako dar neradęs išsamių mokslinių tyrimų, kurie atsakytų į klausimą, kaip greitai sutrikdytas gyvenimas sugrįžta į savo vėžes. Galbūt vaikai ir paaugliai jau išmoko prisitaikyti ir įveikti jiems kylančius iššūkius, o ir suaugusieji ėmė giliau suvokti problemos mastą?
Prof. Rimantas Kėvalas paruoštų receptų nepateikia. Savo knyga jis siekia parodyti, kad ten, kur susiduria suaugusiųjų ir vaikų interesai, nukenčia vaikai. Knygą „Ką mes padarėme savo vaikams“ autorius skiria pirmiausia tėvams, ugdymo įstaigų pedagogams, švietimo politikos formuotojams ir politikams, kad būtų galima pasimokyti iš padarytų klaidų ir atkreipti dėmesį į vaikų poreikius, sprendimų pasekmes jų sveikatai.
Prof. Rimanto Kėvalo knyga „Ką mes padarėme savo vaikams“ bus pristatyta vasario 26 dieną Vilniaus knygų mugėje.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Jaunimo skveras. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *