LVŽS vicepirmininkas Aurelijus Veryga: „Būkime tais, kurie kuria“

Gyvename itin sudėtingu laikotarpiu. Pandemija, geopolitiniai neramumai kaimyninėse valstybėse, valdančiųjų sukelta diplomatinė krizė su viena didžiausių pasaulio ekonomikų, nelegalių migrantų krizė, bandymai iš esmės keisti žmogaus, kaip biologinio ir socialinio konstrukto sampratą, bandymai judėti link žodžio laisvės suvaržymo ir pan. Ir tai tik dalis labai rimtų problemų, su kuriomis susiduriame jau šiandien.

Atrodytų visame šiame kontekste turėtų nublankti visi mūsų, kaip partijos, vidiniai nesutarimai ar emocijos. Tačiau taip nėra. Turbūt visi pastebėjome, su kokiu atkaklumu ir kruopštumu stengiamasi išryškinti kiekvieną mūsų praradimą ar nesutarimą. Jie yra išsamiai aptariami, pateikiami kaip partijos byrėjimo ženklai. Turbūt pastebėjote, kaip sistemingai beveik kas savaitę pateikiamos vis naujos „blogos“ naujienos apie kokį nors skyrių ar naują „išeivį“. Nepaisant tikrai itin rimtų problemų valstybėje ir aplinkui ją, vis bandoma parodyti, kad problemos yra LVŽS, nors ji nėra valdančiojoje daugumoje. Visa tai rodo, kad LVŽS vertinamas kaip rimtas ir labai svarbus politinis varžovas, kurį reikia silpninti visomis išgalėmis. Bandoma įtikinti, kad iš jos reikia bėgti, nes ji „neturi ateities“, o „pabėgėliai“ kaip kokią maldą kartoja, kad partija suradikalėjo, pakeitė savo kryptį ir t.t. Tačiau ar iš tiesų?
Penkiomis darnomis grįsta 2016 metų rinkimų programa buvo tokia pat vertybinė ir grįsta pagarba šeimai, istorijai, kalbai ir kitoms esminėms vertybėms, kurių partija neatsisakė iki šiol. Kodėl jos kai kam tapo radikaliomis? O niekšiškiausia yra tai, kad išėjusieji nepuola ieškoti liberalių pažiūrų rinkėjų ar galimų bendrapartiečių. Vietoje to, kad burtų naujas komandas ir ieškotų savo tapatybės, bandoma vilioti senus partijos narius ir griauti viską iš vidaus.
Mums bandoma įkalti, kad mes esame neišsilavinę kolūkiečiai, kad mūsų pavadinimas atgyvenęs. Kam to reikia? Ogi dėl dviejų dalykų. Pirmiausia, toks menkinimas mažina partijos patrauklumą ir sunkina naujų narių pritraukimą, nes visi norime būti protingi, išsilavinę, neatsilikti nuo laikmečio. Antra, tai yra būdas mažinti mūsų pačių ir mūsų narių pasitikėjimą savimi. Jei pavyktų mus įtikinti, kad mes esame kažkokie nevykėliai, tai būtų mūsų oponentų didžiausia sėkmė. Žmogus, kuris nepasitiki savimi, savo požiūriu, pasirinkimu ar vertybėmis, niekada neįtikins kitų, kad reikia juo sekti. Todėl jokiai būdais neturime pasiduoti tokiam pasitikėjimo griovimui. Žinoma, negalima to supainioti su puikybe, nes pasitikėjimas savimi nereiškia puikybės, kuri yra ne kurianti, o griaunanti jėga. Jei norite pavyzdžių, pasižiūrėkite į dabartinę premjerę ar užsienio reikalų ministrą.
Mes esame daugiau nei šimto metų tradicijas skaičiuojanti politinė jėga, kuri turi kuo didžiuotis. Turime gilias šaknis ir tvirtus pamatus. Tai mūsų oponentai dažnu atveju yra politiniai naujadarai ir prisitaikėliai.
Kai kam kliūva mūsų pavadinimas ir net siūloma jį keisti. Manau, kad tai labai nebrandus požiūris. Vaikystėje ir paauglystėje ne vienas esame tam tikru momentu išgyvenę dėl savo vardo ir galvoję, kad mūsų draugų vardas yra geresnis ir suteikia jiems daugiau patrauklumo ar mažiau preteksto tyčiotis. Tačiau, kas kuria tikrąją vertę: vardas savo šeimininkui, ar šeimininkas savo vardui? Mūsų vardas bus vertas tiek, kiek tos vertės mes jam sukursime patys. Kad ir kaip skambiai pasivadintumėm, jei tame nebus turinio, tai bus tik laikinas blizgutis, kurie nieko nekeis.
Dar vienas iš būdų nešti nestabilumą, tai nuolat skleisti paskalas apie tai, kad iš mūsų kas nors tuoj tuoj išeis. Net ir apie save esu ne kartą girdėjęs skleidžiamas paskalas apie galimą išėjimą, o viešumoje net paminima, kad dėl to yra lažinamasi. Tai taip pat skatina mūsų narius nuolat tikslintis, klausinėti, nepasitikėti. Absoliučia dauguma atvejų tai yra blefas. O kas dėl manęs, tai galiu pasakyti labai ramiai ir atsakingai – aš esu jūsų komandos žmogus, o aš savo komandos nepalieku ir neišduodu. Augsim ir dirbsim, kartu, mokysimės vienas iš kito.
Kartais mums pritrūksta komandinės dvasios ar lojalumo. Jokia komanda negali gyvuoti ilgai, jei kiekviena smulkmena priveda prie vidinių nesutarimų, santykių aiškinimosi ir emocijų. Perfrazuojant JAV prezidentą Džoną Kenedį, kuris kažkada pasakė „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti“ galime pasakyti, kad ir mes kiekvienas turime galvoti, kaip kiekvienas prisidedame ar asmeniškai prisitaikome prie komandos, padedame jai augti, atidedame į šalį savo asmenines ambicijas ir norus, o ne galvoti, kaip komanda turi prisitaikyti prie manęs. Sena lietuvių išmintis apie šluotą, kurios neįmanoma sulaužyti, jei ji yra surišta, ir kaip lengva laužyti po vieną jos raželį yra kaip niekad tinkama mums. Darbo tikrai turėsime daug. Jei norime, kad pasaulyje plintanti žmogaus be valstybės, lyties, šeimos, kalbos, tikėjimo vizija neišsipildytų bent mūsų valstybėje, turime labai stengtis ir daug dirbti.
Net šiurpu, kokie įžvalgūs buvo kai kurie XX a. rašytojai, rašydami apie ateities visuomenę. Anglų rašytojo AdousHuxley 1931 metais parašytoje antiutopijoje rašoma:
„Puikaus Naujo pasaulio visuomenė – tobula. Joje visi laimingi, niekas neserga ir išoriškai nesensta. Čia nėra jausmų, nėra senų dalykų, ypač tokių atgyvenusių, kaip kultūra. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina tapę kone keiksmažodžiais, ilgalaikiai santykiai su vienu žmogumi laikomi nepadoriais. Žmogaus asmenybė bei sąmonė formuojami nuo ankstyviausių dienų ir klesti kastų sistema. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu, valstybė diktuoja rašytojams ką rašyti, ir aukštinamas požiūris, kad istorija – tai paistalai.“
Apsidairius aplinkui galima matyti, kad tai ne tokia jau ir antiutopija, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Žodžiai tėvas ir mama jau bandomi išrauti iš kalbos, nebelieka vietos ir lytį apibrėžiantiems žodžiams (pasiūlomas terminas – „žmoga“). Siūloma leisti keisti lytį nesulaukus pilnametystės ir be tėvų žinios. Psichologai jau kalba, kad pora gali būti ir trys ar daugiau ir skirtingų lyčių. Siekiama įteisinti surogatinę motinystę. Kalėdos jau tampa neįtraukia sąvoka. Norima įvesti bausmes už neapykantos kalbą, o bandantys pasakyti savo nuomonę apie netradicines seksualines orientacijas persekiojami ir metami iš darbo.
Vyrai, bausti už moterų prievartavimą, pasikeičia lytį ir perkeliami į moterų kalėjimą.Stumiamos atskirtį didinsiančios „tūkstantmečio“ gimnazijos. Atskirti „elitą“ ir „varguolius“ bus dar paprasčiau. Kalba nesvarbi, kalbos inspekcija atgyvena, nes trukdo „vystytis“ kalbai ir t.t. Tęsti būtų galima be galo.
Būti tradicinių konservatyvių pažiūrų nėra nei gėda, nei nemodernu. Pasaulio istorija žino ne vieną pavyzdį, ką reiškia pamiršti tai, kas iš tikrųjų svarbu ir užsižaisti modernybėmis. Tačiau istorija nėra savaiminis dalykas. Istoriją kuria žmonės. Sakoma, jog tam, kad vyktų baisūs dalykai, nereikia daugumos, užtenka, kad dauguma tiesiog nereaguotų ir nieko nedarytų. Nebūkime ta pasyvia, stebinčia, besistebinčia, nusiviliančia ir fatalistinėmis nuotaikomis gyvenančia visuomenės dalimi. Būkime tais, kurie kuria.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS sąskaitos.

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *