Kelias atsiranda bekeliaujant…

Tolerancijos laukas

Praėjusių metų liepos 25-osios „Gyvenime“, publikacijoje „Statyti geriau nei griauti…“, rašėme apie Veiveriuose, tarpukario Lietuvoje buvusio pavyzdinio Ambrazevičių ūkio žemėje stovėjusio paminklinio kryžiaus lemtį ir jo atstatymo galimybes.
1933 metais Jono Ambrazevičiaus, pagerbiant Jėzų Kristų, pastatytas kryžius atlaikė visas užgriuvusias karo metų ir kolūkinių laikų negandas, nebuvo paliestas ir po Nepriklausomybės atkūrimo, atsidūręs „žaliuosiuose plotuose“, reikalinguose valstybės poreikiams, bet ėmė ir nuvirto ar buvo nuverstas, kai vėl atsidūrė privačioje žemėje. Tik, žinoma, ne Ambrazevičių, bet kitų savininkų, nes dėl „valstybės poreikių“ žemė Jono Ambrazevičiaus anūkams savo laiku nebuvo grąžinta.
Tad praėjusių metų pavasarį radusi kryžiaus duženas ir sužinojusi, kad sklypas jau išimtas iš „žaliųjų plotų“ sąrašo, atiduotas už atkeltą žemę ir jau spėtas perparduoti kitam

Atstatytą paminklą pašventino kunigas Kazimieras Skučas.

savininkui, Ambrazevičių provaikaitė Rūta Ambrazevičiūtė-Vilkauskienė suprato prarandanti paskutinį ryšį, siejantį su giminės šaknimis. Kita vertus, prarandanti, bet gal dar nepraradusi. Taip gimė mintis ieškoti kelio ir bendrakeleivių, padėsiančių atstatyti kryžių.
Jie, pasirodo, buvo visai šalia. Tai – nemaža dalis aktyvios Veiverių krašto ūkininkų bendruomenės narių. Juos ypač sujaudino kalbos, kad kryžius „užkliuvo“ ir jam buvo padėta nugriūti. Nors buvo ir kitokių nuomonių, bet ūkininkai buvo įsitikinę, kad privalu atstatyti kryžių, jį pašventinti ir atsiprašyti Ambrazevičių giminės žmonių.

Kartu su veiveriškiais šventėje buvo ir Prienų r. savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė, Lietuvos žemės ūkio rūmų direktorius Ričardas Dimaitis, Seimo nario Andriaus Kupčinsko padėjėjas Jovydas Juocevičius, perdavęs Seimo nario sveikinimus.

Taip, anot ūkininkų, būtų pagerbtas pavyzdingai tvarkyto ūkio ūkininkų ir jų vaikų, vaikaičių – šviesių krašto žmonių – atminimas. Rūtos Vilkauskienės senelis Kazimieras Ambrazevičius, Veiverių seminarijos auklėtinis, mokytojavęs ir Veiveriuose, o vėliau buvęs vienos iš Kauno mokyklų direktorius, jo sesuo, ėjusi tarnystės žmonėms keliu. Rūtos tėtis buvo Šakių ligoninės vadovas. Jo pavyzdys užkrėtė ir Rūtą, tapusią šeimos gydytoja ir savo gyvenimą taip pat skiriančia žmonėms.
Tame, ko gero, slypėjo ir atsakymas, kodėl reikia atstatyti paminklinį kryžių. Tik, deja, ne visi iš pradžių tai norėjo suprasti.
Bet, kaip sakė vienas iš apaštalų šv. Kryžiaus Jonas, kelias atsiranda bekeliaujant. Juo labiau, kad ir su Rūta juo bekeliaujančiųjų per tuos pusantrų metų daugėjo. Rūpesčiais padėjo dalintis veiveriškiai

Rūta Ambrazevičiūtė-Vilkauskienė džiaugėsi ir prikeltu giminės atminimo ženklu, ir atstatymo kelyje sutiktais ją supratusiais bei palaikiusiais bendrakeleiviais. Ji taip pat viliasi, kad paminklą aplankys ir už Atlanto gyvenantys giminaičiai.

Martynas Butkevičius, Vytautas Drūlia ir kiti ūkininkai, istorijos puslapius varčiusi bibliotekininkė Oksana Venckūnienė, palaikė Seimo narys Andrius Kupčinskas, „namų darbus“ atliko Prienų rajono savivaldybė, skyrusi sklypelį laisvoje žemėje, ir Veiverių seniūnija, padėjusi paruošti vietą paminklui pastatyti. Su darbais neužtruko ir paminklų meistras Justinas Mikalauskis.
Taip drauge susitelkus, praėjusį ketvirtadienį jau turėjome progą susirinkti į atstatyto paminklo pašventinimo renginį – pagarbos religijai, žmogui, žemei, gimtajam kraštui šventę. Paminklas, kurio pamatuose įmūrytos likusio kryžiaus detalės ir ant kurio iškaltas buvęs užrašymas, atsistojo visai šalia buvusios senosios vietos. Taigi ant Ambrazevičių žemės.
Ir tai, man regis, labai svarbu ne tik Rūtai Ambrazevičiūtei-Vilkauskienei, idėjų ir statybos

Bendrystę šildė ir Alvyros Pieterytės-Sventickienės eilės.

darbus parėmusiems ūkininkams, bet ir visiems Veiverių krašto žmonėms. Tarp prisidėjusiųjų prie dar vieno krašto atminties ženklo atgaivinimo – ir vietos verslo žmonės, ir kraštiečiai. Ne vienas jų iš senelių ar tėvų pasakojimų dar prisimena ir apie Ambrazevičių namų tradicijas, rodytą pagarbą ir atjautą aplinkiniams. Tarp susirinkusiųjų į paminklo pašventinimo iškilmes buvo ir veiveriškių dar ligi šiol atmintyje išsaugojusių karo metais Ambrazevičių pasidalinto pieno ar vėliau senolės Ambrazevičienės pasiūlytų vaišių skonį. Kiti gi dar mena, kaip, nacionalizavus ūkio pastatus, padargus, arklius ir kitus galvijus, Ambrazevičynėje buvo kuriamas kolūkis.
Taigi Veiverių krašto ūkininkavimo istorija ir tradicijos tiesiog neatsiejamos nuo Ambrazevičių ūkio. Gal todėl ir stovint prie atstatyto paminklo negalėjai nepastebėti to gražaus santykio – bent trijų kartų žemdirbių susitelkimo. Šalia po Nepriklausomybės atkūrimo ūkius atkūrusių arba įkūrusių tėvų stovėjo ir jų ūkininkavimo

Kaip ir dažnam Veiveriuose vykstančiam renginiui „dirigavo“ Daiva Venclovienė.

tradicijas tęsiantis jaunimas: Ovidijus, Aušra, Egidijus, Saulius… Todėl ir norisi tikėti, kad paminklas tikrai neliks užmirštas. Dabar belieka tik užbaigti įteisinimo dokumentus ir įrašyti jį Kultūros paveldo registre, kad, net ir keičiantis sklypo savininkui, objektas būtų saugomas, jį būtų galima tvarkyti ir lankyti. Tiesiog, kad jis taptų dar viena krašto susibūrimų ir prasmingų renginių bei įvairių paminėjimų vieta – bendriems darbams vienijančiu simboliu. Apie tai viltingai buvo kalbama ir prie paminklo, ir vėliau susirinkus prie arbatos puodelio Rimorystės muziejuje.
Ramutė Šimukauskaitė

Simboliška, kad į paminklo pašventinimo iškilmes svečiai atvežti ir Rimorystės muziejaus įkūrėjo kunigo Kazimiero Skučo restauruota karieta. Argi gali Veiveriuose būti kitaip?