Prieš srovę: vidinio pasaulio link

Kaip prisijaukinti „slibiną“?

Spalio 20 d. Birštono bibliotekoje buvo pristatyta poetės, rašytojos, Lietuvos rašytojų sąjungos narės, psichiatrės, psichoterapeutės, socialinių mokslų daktarės Jūratės Sučylaitės monografija „Prieš srovę: psichikos sveikata šiuolaikiniame pasaulyje“ (Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2021).
Susitikime su skaitytojais dalyvavusi autorė atvirai, nuoširdžiai ir profesionaliai kalbėjo apie žmogaus situaciją ir laikyseną šiuolaikiniame postmoderniame pasaulyje, kuriame humanizmo vertybes ir pasaulėžiūrą veikia posthumanistinis požiūris, gyvenimas tampa komplikuotas ir painus dėl nuolatinio skubėjimo, darbų gausos, žmogaus psichiką veikiančio susvetimėjimo, emocinės įtampos, socialinės atskirties, ypač išryškėjusios Covid-19 pandemijos metu. Renginyje dalyvavusi aktorė Olita Dautartaitė klausytojų širdis sušildė Jono Strielkūno eilėraščiais.
J. Sučylaitė papasakojo, kad knygos gimimą lėmė ne tik racionalios priežastys, bet ir vidinės – noras pasidalinti poetinės terapijos ir biblioterapijos patirtimi ir žiniomis su plačiąja visuomene, siekiant informuoti apie dažnėjančias nepageidaujamas būsenas (depresines, nihilistines, vienišumo ir kt.) ir atgręžti žvilgsnį į dvasinį pasaulį, į save, netiesiogiai paskatinant susimąstyti ir iš naujo atrasti gyvenimo ir būties prasmę. Žmogus turi kurti vidinį vientisumą, rasti laiko savivokai. Autorė neignoruoja praeities ir jos neišmeta į istorijos šiukšlyną. Iš naujo išgyvenus traumas ir sunkumus, ištyrinėjus jų atsiradimo priežastis ir pasekmes, atsiranda laisvės nuo praeities negatyvo pojūtis. Atsidūrus dabarties ribinėje situacijoje, prisiminimai gali padėti įgauti stiprumo ir tvirtybės – jei išbuvai tada, išbūsi ir dabar, nes tavo ego stiprus ir pajėgus rasti kelią iš tamsos į šviesą.
Taikydama poetinę terapiją, psichoterapeutė parenka tinkamus eilėraščius, iš jų paimdama žodį –raktą, kad atvertų klientų vidų, atskleistų užslėptas, neretai pasąmonėje slypinčias nuoskaudas, prakalbintų juos. Ypatingą reikšmę J. Sučylaitė teikia kalbai – kuo turtingesnė, žodingesnė ir vaizdingesnė žmogaus kalba, tuo giliau jis gali suvokti savo gelmes, tuo pačiu ir kito. Žmogus yra socialinė būtybė, prigimtyje slypi jo poreikis bendrauti, būti išgirstam, pripažintam ir suprastam. Patyrimo ir žinių dalyboms būtinas atvirumas ir nuoširdumas – tikrumas ir natūralumas, bendravimas nusimetus kaukes, kuriomis prisidengiama, po jomis slepiamasi, kurios patogios ir sukuria saugumo iliuziją. Dalijimasis savo patirtimi, savo nuodėmių, skaudulių, nerimo ir visokių kitokių būties rūpesčių išpažinimas dialogo ar polilogo metu – abipusis, tad psichoterapeutui ar kitam terapijos dalyviui kyla pavojus prisiimti kalbančiojo naštą ar jos dalį, todėl labai svarbu po to skirti laiko sau vidinei harmonijai atkurti. Pokalbis su autore buvo labai įdomus, gilus, praturtinantis.
J. Sučylaitė bene pirmoji Lietuvoje pradėjo taikyti poetinės terapijos metodą psichikos sutrikimus patiriantiems žmonėms. 2011 m. apgynė daktaro disertaciją „Ugdomoji poetikos terapija kaip priemonė suaugusiųjų, sergančių šizofrenija ar depresija, įgalinimui“, 2012 m. išleido monografiją „Poetikos terapija psichiatrinėje reabilitacijoje“ (Klaipėdos universiteto leidy-kla) ir metodinę knygą su bendraautore L. Švediene „Poetikos terapijos metodas reabilitacijoje“ (Klaipėdos universiteto leidykla). 2004 m. buvo įvertinta Arturo Lernerio pionieriaus ženklu už poetinės terapijos idėjų sklaidą Lietuvoje ir Rytų Europoje (įteikta JAV Nacionalinės poetinės terapijos asociacijos konferencijoje). 2017 metų lapkričio 30 d. Birštone įkūrė Lietuvos biblioterapijos asociaciją, tapo jos prezidente. Šios asociacijos taryboje yra ir Birštono bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė, o bibliotekos internetiniame biblioterapijos skyriuje įdėta programėlė „Medicininė biblioterapija“.
Knyga „Prieš srovę“ parašyta eseistiniu stiliumi, tačiau joje nėra paviršutiniško kalbėjimo, pseudo moksliškumo. Monografija parengta remiantis teorinėmis ir praktinėmis mokslinėmis žiniomis. Teiginiai argumentuojami ir iliustruojami Lietuvos ir užsienio rašytojų kūriniais, literatūrologų įžvalgomis, publikacijomis žiniasklaidoje, garsių filosofų, antropologų, psichoterapeutų ir kitų sričių mokslininkų darbais, J. Sučylaitės praktika, praktikos tyrimų rezultatų analize, klientų pasisakymais ir pastebėjimais apie poezijos ir kūrybinio rašymo įtaką būsenų kaitai.
Medžiaga išdėstyta dalykiškai ir konstruktyviai. Atskiruose skyriuose analizuojama globalaus pasaulio žmogaus etinio rūpesčio problema, jausmų, dvasinės pagavos ir kalbos sąsajos, išmanioji aplinka – technologijų įtaka komunikacijoje ir savivokoje, aptariamas lėtojo skaitymo ir refleksijos efektyvumas, tapatybės paieškų keliai ir klystkeliai, susvetimėjimo padariniai, profesinio perdegimo sindromas ir psichosomatiniai susirgimai.
Kiekvienas skyrius apibendrinimas, pateikiamos išvados. Tačiau skaitytojas čia neras recepto, kaip susikurti gyvenimo prasmę, kaip tapti laimingam ir džiaugtis būtimi. Nėra rekomendacijų meditacijoms, pamokymų ir pagrūmojimo, įprastinių kaučingo seminarinių tiesų, populiariai sugrupuotų ir sunumeruotų, „nekvestionuojamų“ taisyklių: ką, daryti, kad… Skaitytojas yra gerbiamas, tikima jo vidinėmis galiomis.
J. Sučylaitės knyga „Prieš srovę“ skleidžia šviesą: „Tampame tuo, ką kuriame, o tamsa dažnai mus paliečia, ir nieko kito kartais nelieka, kaip šviesti pačiam iš savęs. Tamsa ateina iš politinių traumų, iš pažeisto žmogiško orumo, mirtinos ligos, iš teroro, sadizmo, diktato, ką man galvoti, jausti, iš neaprėpiamo kosmoso. Šviesa visada kalba meilės vardu.“ (p. 35). Monografiją perskaitęs suvoki, kad jau nebūsi toks, koks buvai prieš paimdamas ją į rankas, nes užtekstinis slėpinys pažadino kažkokias vidines tiesas, kurių įsisąmoninimui reikia „stabtelėjimo“. „Skirkime laiko sau, – referuoja psichoterapeutė J. Sučylaitė, – neleiskime užgesti vidinei šviesai.“
Kristina Bačiulienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *