Žemdirbys nori būti išgirstas

Justinas ADOMAITIS

„Šalyje turi būti girdimas ir tautą maitinančių žemdirbių balsas“, – sako Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.

„Situacija žemės ūkio sektoriuje prastėja ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje, – sako Pašventupio kaimo pieno ūkio šeimininkas, Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas Jonas Vilionis, – neseniai pieno gamybos ir perdirbimo verslo atsisakė Jurgis Pažėra iš Veiverių seniūnijos, apie likviduojamus ūkius skelbia Vytautas Raižys iš Jiezno seniūnijos, Alvydas Kazlauskas iš Balbieriškio seniūnijos ir kiti“.
Pasak J. Vilionio, žemės ūkio produkcijos gamintoją baudžia gamta, tarpais atsiųsdama liūtis, tarpais – sausrą, nesiseka užmegzti tvaraus dialogo su Vilniaus ir Briuselio valdžiomis, trūksta susiklausymo tarp pačių žemdirbių. Per pastaruosius dešimtmečius ūkininkai patyrė ir atgautos žemės nuosavybės džiugesį, ir viltis apie atsiperkantį agrarinį verslą. Į šalies žemės ūkį investuota apie 24 mlrd. Eur – žemdirbių nuosavų bei valstybės ir Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų. Mūsų krašto žmogus sunkiai paleidžia iš rankos pinigą, bet jeigu sąlygos tokios, jog investicijos tik pagilins nuostolius…
Be to, šiandien žemdirbiai susiduria ne tik su COVID-19 sukeltais sunkumais, augančiomis darbo sąnaudomis, didėjančiais žaliavų kaštais, bet ir su neapibrėžtumu dėl naujojo ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) laikotarpio finansavimo galimybių ir didėsiančių reikalavimų. Rūpestį kelia beatodairiškas ES teisės aktų ar tik rekomendacijų mechaninis perkėlimas ir taikymas šalies agrariniame sektoriuje.
„Statistika skelbia, jog šalyje turime apie 115 tūkst. ūkininkų, bet iš jų 83 tūkst. valdo po vieną ar keletą hektarų, – nuostaba dalijasi J. Vilionis, – įtariu, jog mūsų vardu pasinaudoję miestiečiai, kuriems gyvenimas kaime – laisvalaikio pramoga“.
Anot J. Vilionio, nuo seno žemės ūkio verslas lietuviui teikė nepriklausomumą ir garantavo maistą visai šeimai. Kas atsitiks, kai po langais žaliuos vejos, o pieno, mėsos produktus, vaisius ir daržoves pirksime prekybos centruose?
„Reikia skambinti pavojaus varpais, informuoti šalies valdžią, jog Lietuva negali tapti valstybės išlaikomų dykaduonių valstybe, – kalba J. Vilionis, – šalyje turi būti girdimas ir tautą maitinančių žemdirbių balsas“.
Pirmąkart apie valdžios socialinius partnerius išgirdome susikūrus Lietuvos žemės ūkio tarybai (LŽŪT), kuri pastaruoju metu vienija pagrindines žemdirbių savivaldos organizacijas, atstovaujančias apie 80 proc. žemės ūkio produkciją gaminančių Lietuvos ūkių. Taryba pradėjo diskusijas Seime ir Vyriausybėje dėl sudėtingos situacijos Lietuvos žemės ūkio sektoriuje, teikė siūlymus teisės aktų projektams, rengė protesto akcijas. Rugsėjo pirmąją savaitę buvo numatytas LŽŪT atstovų susitikimas su Vyriausybės vadove Ingrida Šimonyte.
„Premjerę norėjome supažindinti su mūsų problemų kontekstu, – pastebi J. Vilionis, – iki 2027 m. Lietuvos žemdirbiai ir toliau gaus vienas mažiausių tiesioginių išmokų ES, geriausiu atveju šiek tiek artėsime prie 90 proc. ES tiesioginių išmokų vidurkio. Investicijoms lėšų bus 15 proc. mažiau. Neramu, kad ES šalims paliekama teisė perkėlinėti lėšas tarp ramsčių (tiesioginių išmokų ir kaimo plėtros). Taip labai paprastu būdu sudaromos galimybės finansiškai pajėgesnėms ES šalims narėms pasididinti kaimo plėtros vokus bei tuo pačiu paremti investicijas kaimo vietovėse iš nacionalinių biudžetų. Jei Lietuva vėl neras politinės valios adekvačiam kaimo plėtros priemonių (KPP) koofinansavimui, Lietuvos ūkininkams gali tapti neįmanoma konkuruoti su kitų ES šalių ūkininkais dėl nevienodo investicijų rėmimo masto“. LŽŪT pirmininko J. Vilionio teigimu, taip pat svarbu, kad KPP lėšos būtų skiriamos pirminei žemės ūkio ir maisto gamybai, kitu atveju žemės ūkis trauksis. Lietuvos ateities ekonomikos DNR plane bei ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonėse (angl. – RRF) žemės ūkiui papildomai finansuoti lėšų neskirta, tačiau kitų ES valstybių Vyriausybės pasinaudojo šia galimybe papildomai paremti savo žemdirbius, suvokdamos būtinybę užsitikrinti apsirūpinimą maistu.
Pasak J. Vilionio, įgyvendinant Žaliojo kurso tikslus, didelė našta teks visiems žemės ūkio sektoriams, ypač grūdų augintojams, nes būtent jie turės sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir pasiekti Lietuvos nusimatytą emisijų bei pesticidų sumažinimo tikslą. Šis tikslas bus pasiektas žemdirbių sąskaita, nes 2021–2027 metų laikotarpiu tam nėra numatyta jokio finansavimo.
Be to, ekologinio ūkininkavimo priemonę žemės ūkio ministerija siūlo finansuoti iš pirmojo (tiesioginių išmokų) ramsčio.  Tai reiškia, kad visi kiti žemdirbiai, net ir patys tvariausi ūkiai, kad ir kiek ekoschemų beįgyvendintų, negaus 100 proc. tiesioginių išmokų.  Ekologinis ūkininkavimas nėra niekuo pranašesnis už tradicinį ūkininkavimą klimato kaitos ir bioįvairovės požiūriu. 
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo „Dėl Lietuvos Kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ įgyvendinimo taisyklėse pažymėta, jog nebus remiama veikla, susijusi su pirminiu žemės ūkio produktų perdirbimu. 
„Toks taisyklių pakeitimas stabdytų naujų kooperatyvų steigimąsi ir esamų stiprėjimą, – įsitikinęs J. Vilionis. – LŽŪT atkreipia dėmesį, jog žemės ūkio kooperatyvams 2007–2013 m. ir 2014–2020 m. programiniuose laikotarpiuose priemonė „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ buvo pagrindine ir bene vienintele priemone, padedančia kurti kooperatyvų infrastruktūrą ir tapti realiu rinkos dalyviu. Mums iki šiol neaišku, kokiomis priemonėmis ketinama įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytą nuostatą, jog bus skatinama kooperacija žemės ūkyje“.
„Premjerei norime pasakyti, jog būtina suteikti prioritetą ūkininkaujantiems nenašiose žemėse – šiai veiklai reikalingos didesnės sąnaudos, ūkininkai gauna iš hektaro mažesnį pelningumą, – kalba J. Vilionis, – nenašiose žemėse ūkininkaujantiems ūkiams skirstant investicinę paramą turi būti skiriamas prioritetas, tokiu būdu prisidedant prie regionų plėtros ir paramos sklaidos. Ūkininkaujantiems vietovėse, turinčiose gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, būtina atkurti pagal ES reglamentus priklausančias išmokas. Be to, Lietuvos nederlingų žemių naudotojai turi būti informuoti apie planuojamą finansinę paramą“.
LŽŪT pirmininko J. Vilionio teigimu, Vyriausybės vadovės teiraujamasi, kokiomis priemonėmis planuojama gaivinti sparčiai nykstantį šalies pieno sektorių.
Tai vienas didžiausių šalies žemės ūkio ir pramonės sektorių, sukuriančių didžiulę pridėtinę vertę. Skirtingai nei likusioje ES, Lietuvoje šis sektorius balansuoja ant išnykimo ribos. Prieš porą dešimtmečių rajone buvo daugiau nei 2 tūkst. pieno ūkių, šiandien liko kelios dešimtys. Šalyje pieną perdirbti parduoda vos 14 tūkst. ūkių. „Tai tragedija“, – sako žodžių pritrūkęs J. Vilionis.
Jo teigimu, Vyriausybės vadovei LŽŪT nariai reiškia susirūpinimą dėl planuojamos mokesčių sistemos žemės ūkyje, nepagrįstos ekonominiu vertinimu ir moksliniais argumentais, pokyčių. Vėl planuojama apmokestinti vandenį, naudojamą gyvulininkystėje bei daržovių laistymui, panaikinti lengvatinį akcizo tarifą dyzeliniam kurui. Visa jėga kertama per žemės ūkio stuburą – gyvulininkystę, nors čia kuriamos gerai apmokamos darbo vietos, sukuriama pridėtinė vertė, sprendžiami užimtumo, socialiniai klausimai. Nekreipiama dėmesio, kad į socialinį sąlygiškumą labai stipriai apeliuoja ir Europos Komisija. „Tokią nuostatą dėl nacionalinio žemės ūkio galima pavadinti trumparegiška valstybės vizija“, – reziumuoja J. Vilionis.