Žinojęs, kad turi būti suimtas, K. Skučas savo likimą pasitiko Tėvynėje

Asmenybių šviesa

Kai vieną 1989-ųjų rugsėjo vakarą į buvusio generolo Kazimiero Skučo brolio Prano rankas pateko lemtingas tekstas, kuriame buvo parašyta, kad K. Skučas ne mirė, kaip rašyta sovietinėse enciklopedijose, o buvo žiauriai nužudytas 1941 m. liepos 30 d. Maskvoje, tąkart savo dukros Virginijos Skučaitės tėvas paprašė padaryti viską, kad jo brolio K. Skučo vardas būtų grąžintas į Lietuvos istorijos puslapius, o atminimas deramai įamžintas.

Generolas, paskutinės tarpukario Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas.

Tuomet net neįtarusi, koks ilgas ir sudėtingas kelias jos laukia, Virginija Skučaitė dėdės atminimu rūpinasi jau daugiau nei 30 metų. Surinkusi daugybę rašytinės ir vaizdinės medžiagos, parašiusi ne vieną monografiją, K. Skučo dukterėčia rugpjūčio 22 d., minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, į Veiverius sugrįžo su naujausia knyga „Traukinio į mirtį pėdsakais Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“.
Į Veiverius su naujausiomis įžvalgomis ir faktais knygos autorė atvyko ne atsitiktinumo dėka… Veiverių krašto žemė užaugino ir Lietuvai padovanojo ne vieną Lietuvos tautinio atgimimo dalyvį, nepriklausomybės kovų savanorį, valstybės stiprintoją, laisvės kovotoją. 1894 m. kovo 15 d. tuometiniam Veiverių valsčiuje, Mauručiuose, gimė ir Lietuvos visuomenės veikėjas, generolas, paskutinės tarpukario Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas, o šiemet minime ir 80 metų, suimto savų ir nužudyto svetimų, K. Skučo mirties metines.
Saulėtą sekmadienio pavakarę, prisimindami kruviną Ribentropo–Molotovo sutartį, į Veiverių šaulių namų salę susirinkusi saujelė istorijai neabejingų žmonių kartu su V. Skučaite ir filmo „Traukinys į mirtį“ režisieriumi Virgilijum Kubilium turėjo progą įdėmiau pažvelgti į lemtingus Lietuvai ir jos žmonėms 1941 m. birželio mėnesio įvykius ir tų įvykių pasekmes.

Kazimiero Skučo dukterėčia, knygos „Traukinio į mirtį pėdsakais Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ autorė Virginija Skučaitė ir filmo „Traukinys į mirtį“ režisierius Virgilijus Kubilius.

Anot dokumentinių filmų režisieriaus V. Kubiliaus, šios knygos istorija prasideda nuo 1939–1940 m. įvykių, kai Lietuva į savo teritoriją įsileido rusų karines bazes, o lietuviai dainavo „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Anot režisieriaus, įvykiai vis tankėjo ir, nors jau tvenkėsi debesys, netikėtai iš Maskvos atėjo šifruota telegrama, kurioje rusai paskelbė ultimatumą, reikalaudami pakeisti Vyriausybę, įsileisti papildomų kariuomenės pajėgų ir suimti vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą bei Saugumo departamento vadovą Augustiną Povilaitį.
Pasak K. Skučo žmonos Stefanijos prisiminimų, išspausdintų 1981 m. „Akiračiuose“ (JAV) ir įamžintų naujausioje V. Skučaitės knygoje, „…jos vyras pirmą kartą į paskutinį nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės posėdį Prezidentūroje buvo iškviestas apie antrą valandą nakties. Sugrįžęs namo į savo ūkį Aukštojoje Fredoje, papasakojo žmonai apie sudėtingą Lietuvos padėtį. Antrą kartą į Prezidentūrą K. Skučas buvo iškviestas apie septintą valandą ryto, kai viskas buvo nuspręsta. Anot S. Skučienės, jos vyras žinojo, kad turi būti suimtas ir teisiamas. Ketverius metus dirbęs Lietuvos karo atašė Maskvoje, K. Skučas gerai pažinojo SSRS represinio aparato veikimo metodus, suprato, kad skubiai reikia gelbėti šeimą. Tad paprašė Prezidento leisti jam ir A. Povilaičiui palydėti savo šeimas iki Vokietijos sienos. Dalyvaujant A. Merkiui ir S. Raštikiui, jis davė garbės žodį, kad be Vyriausybės žinios pats nepereis Lietuvos sienos. Prezidentas tada pasakęs: „Žiūrėkit, kad šitų žmonių nekaltas kraujas nekristų ant mūsų ir mūsų vaikų sąžinės“.
Anot istoriko, dabartinio krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, suėmimo operacijai buvo ruošiamasi iš anksto, ji buvo vykdoma ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. „Vienu reisu iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos turėjo būti išvežti aukščiausi žvalgybos ir saugumo pareigūnai, kuriuos keletą dienų prieš tai vienu metu turėjo suimti NKVD slaptų agentų komunistų prisodrintos saugumo struktūros, kurios buvo sukurtos okupuotose

Minėjimo metu skambėjo veiveriškių atliekamos dainos.

valstybėse. Operacija turėjo įvykti keliomis dienomis anksčiau, tačiau Maskva dar tikėjosi, kad kai kurie pareigūnai Latvijoje ir Estijoje sugrįš iš komandiruočių ir bus galima „susemti“ visus vienu metu. Bet ne viskas jiems ėjosi sėkmingai. Pavyzdžiui, Latvijoje karinės žvalgybos viršininkas nusišovė savo bute, kai jo atėjo suimti. Lietuvoje suėmimai buvo įvykdyti, Estijoje tik dalis, nes daug jų tiesiog pabėgo į Suomiją ir kai operacija buvo dalinai baigta, vienu metu visi šie pareigūnai buvo slapta gabenami į Maskvą.“, – filmo „Traukinys į mirtį“ ištraukoje pasakojo A. Anušauskas.
„Vyriausybę, matyt, psichologiškai veikė tą pačią dieną prasidėjęs SSRS kariuomenės maršas per Lietuvą: ar neteks atsakyti už tai, jei K. Skučas su A. Povilaičiu paspruks į Vokietiją? Poreikis suimti savo pareigūnus, matyt, paskatino ir birželio 15-osios vidurdienį gauta J.Urbšio ir dr. L.Natkevičiaus telefonograma iš Maskvos: tegu K. Skučas ir A. Povilaitis niekur nebėga, jiems nėra ko bijoti teismo, ultimatumą reikia vykdyti iki galo.
<…> policininkai <…> drauge su pasitelktu kolega iš Jurbarko policijos nuovados nuvažiavo į šiam žinomą Pašventį. Atvažiavę pamatė Butvilienės (matyt, A. Povilaičio sesers) sodybos kieme stovintį K. Skučą su šeima.
Pasak S. Skučienės atsiminimų, iššokę iš automobilio policininkai, atstatę šautuvus, apsupo savo buvusį ministrą. K. Skučas ramiu balsu jiems atsakė: „Vyrai, nuleiskite šautuvus – niekur nebėgsiu.“ Ir jų akivaizdoje suplėšė savo užsienio pasą (šį epizodą mini viename leidinyje kalbinta K. Skučo duktė Birutė). Policininkai nuvedė K. Skučą į vietinės mokyklos pastatą ir ten jį uždarė. J. Juospaitis paprašė K. Skučo atiduoti ginklą, bet šis su savimi jo neturėjo – du užtaisyti revolveriai liko automobilyje.
Pagal raportą, K. Skučas buvo suimtas birželio 15-ąją, 18.25 val.“, – ištrauką apie ministro suėmimą susirinkusiems skaitė režisierius V.Kubilius
Be K. Skučo, 1940 m. liepos 23 d. į Maskvą slapta buvo išvežti ir kiti aukščiausi Lietuvos saugumo ir žvalgybos pareigūnai: Julijonas Čaplikas, Konstantinas Dulksnys, Jonas Kazlauskas, Petras Kirlys, Povilas Spiridonovas-Lašas, Silvestras Leonas, Juozas Matusaitis, Jonas Statkus, Augustinas Povilaitis.
Filme užfiksuoti ir liudininko Juozo Adamkaus atsiminimai iš lemtingos nakties: „Mane atvedė į karinę kupė, kur sėdėjo generolas K. Skučas ir priešais Augustinas Povilaitis. Prie lango, durų link, budėjo ginkluoti kariai. Po kurio laiko atsirado civiliai apsirengęs tikrintojas ir smarkiai aprėkė leitenantą, kam kartu susodino K. Skučą su A. Povilaičiu. Tada Povilaitį iš kupė išmetė. Po kiek laiko atvedė pulkininką Petrą Kirlį, šis buvo atvežtas iš Kauno kalėjimo, visiškai pakrikusiais nervais. Daug rūpesčių turėjo K. Skučas su P.Kirliu, kurio rankos visą laiką drebėjo. Ir retežiai įsiverždavo į rankas, sukeldami skausmą. P. Kirlys prašydavo: „Kazimierai, paprašyk leitenanto, kad palaisvintų retežius“. K. Skučas prašydavo leitenanto, tas palaisvindavo, bet už kiek laiko vėl tas pats… Stebėjausi K. Skučo ramybe, jo raminančiais žodžiais P.Kirliui.“
Iš įvairių prisiminimų K. Skučo atminimo puoselėtoja V. Skučaitė žino, jog šios kelionės į mirtį metu suimtieji patyrė žiaurias ir, regis, protu nesuvokiamas patyčias, o, pasiekus Maskvą, iš traukinio išlaipinti kaliniai buvo susodinti į autobusus su geležiniais narvais ir nuvežti į NKVD centrą.
Knygoje „Traukinio į mirtį pėdsakais Kazimiero Skučo istorijos akivaruose“ skaitytojai gali rasti daugybę įspūdžių iš Maskvos, kur autorė lankėsi, ieškodama K. Skučo palaikų užkasimo vietos – čia jai teko susitikti ir su visuomeninės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorialo“ atstovais, lankytis Dono kapinėse. Po šios kelionės gimtuosiuose K. Skučo Mauručiuose 2017 m. spalio 27 d. įkasta kapsulė su žeme iš generolo žūties vietos – Maskvos NKDV objekto Komunarka. Knyga taip pat papildyta apie pustrečio šimto nuotraukų bei pačios autorės surinktais ir užrašytais su K. Skučo gyvenimu ir tragiška lemtimi susijusių žmonių prisiminimais. Autorės teigimu, iš tų prisiminimų autorių jau nė vieno nebėra gyvo…
Rimantė Jančauskaitė

„Lietuvos istorijoje yra daugybė mažai žinomų įvykių ar net visai neatskleistų paslapčių, nes dalis dokumentų saugoma kitų šalių archyvuose. O jei ir pavyktų į juos patekti, nebus galima rasti visų dokumentų, ypač jei juose užfiksuotos represijos, jų vykdymas ar mastas. Todėl itin sveikintinas žurnalistės Virginijos Skučaitės siekis nušviesti tragišką nepriklausomos Lietuvos paskutinio vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo, sušaudyto Maskvoje, likimą.
Žurnalistinį tyrimą V. Skučaitė pradeda nuo lemtingų Lietuvai 1939–1940 m. įvykių aptarimo, pagrindinį dėmesį sutelkdama į Sovietų Sąjungos vykdytą santykį su Lietuva bloginimo politiką, parengusią kelią mūsų šalies okupacijai. Tai iš esmės atspindėta knygoje. Kaip ir paskutinės K. Skučo laisvės valandos Lietuvoje, neteisėtas, nederantis garbės anuometinei Lietuvos Vyriausybei jo suėmimas, pasibaigęs šio pareigūno, ištikimai tarnavusio Tėvynei, žūtimi Maskvoje. Kita V. Skučaitės knygos dalis skirta žurnalistiniam tyrimui apie Maskvos kalėjimus, specialiuosius NKVD objektus, neįtikėtiną stalininių budelių žiaurumą, jų kasdienybę, autorės rastas ir aprašytas aukų užkasimo vietas Pamaskvėje, apsilankymą Rusijos FSB centriniame archyve, interviu su įvairaus rango pareigūnais Maskvoje.
Knygoje spausdinami autorės užrašyti K. Skučo artimųjų, giminių, amžininkų atsiminimai, pateikiama lakoniška jo biografija, beveik pustrečio šimto nuotraukų, autorės rinktų ne vieną dešimtmetį įvairiuose šaltiniuose, – visa tai padeda geriau pažinti šio pareigūno asmenybę. Ilgametės įvairiapusės tiesos paieškos ir jų rezultatai sugulė į istorinę apybraižą, vertingą tiek pažintiniu, tiek ir istoriniu požiūriu.“
Istorikas dr. Algirdas Jakubčionis

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *