Vytautas Bubnys gyveno ir kūrė taip, kad žmonėms būtų geriau ir šviesiau gyventi…

Alfr. Guščius knygoje „Po aukštu dangumi“ rašo: V. Bubnys debiutavo „Švyturio“ žurnale išspausdindamas apsakymą „Korespondencija“ (1953 m.). Rašytojo bendraklasė mokytoja Marytė Vitkauskaitė primena, kad žemesnio rango debiutas įvyko metais anksčiau (1952). Tada dešimtokas Vytautas iš Prienų vidurinės mokyklos „Kauno dienoje“ paskelbtame konkurse buvo vienas iš prizininkų.

…Vos sulaikydama juoką mokyt. M. Vitkauskaitė „gvildena“ kitą temą:
– Tą kartą klasės suolai buvo pristumti prie pat sienos. Vytas sėdėjo prie lango. Ir vieną dieną suolo draugas Algirdas, praleisdamas Vytautėlį į jo vietą prie lango, čiumpa jį (žinoma – juokais!) už atlapų, pakrato ir „suriaumoja“:
– Prisiek, kad savo literatūrom mano vaikų nekamuosi!
– Mes visi kvatojamės. Aš dabar tiksliai neprisimenu, ką Vytautas pažadėjo, tačiau… Algirdo nuojauta neapgavo: kai klasiokų vaikai mokėsi vidurinėse mokyklose, V. Bubnio kūryba jau buvo įtraukta į lietuvių kalbos ir literatūros programas.
Šia tema mokytoja prisimena, kad prieniškiai abiturientai labai sėkmingai „kamavo“ V. Bubnio kūrybą. Apie tai rašo A. Guščius: „1966 metais respublikinio jaunųjų filologų konkurso dalyvis, prieniškis abiturientas Andrius Dambrauskas parašė įdomų traktatą „Namų dvasia Vytauto Bubnio kūryboje“ (konsultavo mokytoja Marija Vitkauskaitė). Po trejų metų traktatą panašia tema apie romaną „Svečias“ parašė jo sesuo Jurgita.“ Mokytoja primena, kad abu darbai buvo prizininkai, o jų autoriams nereikėjo laikyti lietuvių kalbos ir literatūros brandos atestato egzamino.
Iš Prienų „Žiburio“ gimnazijos 1953 m. laidos abiturientų prisiminimų.
Danutė Dvilinskaitė, „Gyvenimas“. 2007 m.


Alina Jaskūnienė, Vygintas Bubnys, Vytautas Bubnys ir Nijolė Dirginčienė Birštono kurhauze.

Žmogus Amžinybėn neišeina – ir sunkiomis, ir šviesiomis akimirkomis jis būna visuomet šalia: artimųjų atmintyje, pažįstamų prisiminimuose, nuveiktuose darbuose…
Vytautas Bubnys buvo nuoširdus ir šiltas žmogus, savo ypatinga kūryba pavergęs daugumos žmonių širdis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, palikęs didžiulį indėlį Lietuvos literatūros istorijoje. Rašytojas brangino Prienų ir Birštono kraštą, dažnai lankėsi Birštone, įvairiuose kultūriniuose ir bendruomenės renginiuose, nuolatos entuziastingai ir jautriai pristatydavo savo kūrybą Birštono savivaldybės skaitytojams. Gėrėjosi vis gražėjančiu kurortu, labai vertino teikiamas sveikatinimo paslaugas.
Kartu su rašytoju, žemiečiu, geru draugu Justinu Marcinkevičiumi buvo nuolatiniai kalbininko, profesoriaus Jono Kazlausko atminimo renginių dalyviai. Džiaugėsi ir vertino Savivaldybės bei bendruomenės dėmesį prof. Jonui Kazlauskui, teigė, kad tai gali tapti puikiu pavyzdžiu kitiems, prisimenant žymius krašto žmones. Esu tikra, kad Vytauto Jurgio Bubnio atminimas bus tinkamai įvertintas Lietuvoje ir jo gimtajame krašte…
Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė


Elena Kurklietytė ir Vytautas Bubnys Vaicekauskų sodybos kieme 2016 m.

Buvo garbė pažinti gerbiamą Vytautą Bubnį asmeniškai. Ne kartą yra su žmona viešėjęs pas mus namuose. Liks patys gražiausi prisiminimai. Rašytojas buvo nuoširdus, subtilus, dėmesingas Prienų kraštui. Kviečiamas niekada neatsisakė dalyvauti miesto ar krašto šventėse, kituose renginiuose. Visada stengėsi išlaikyti artimą ryšį su gimtine, rengdavo naujausių savo knygų pristatymus, literatūrinius vakarus. Susitikus dalindavosi prisiminimais apie „Žiburio“ gimnaziją, mokslo draugus, artimą draugystę su Justinu Marcinkevičium. Labai išgyveno poeto pažeminimą, kai kuriems asmenims bandant ieškoti „detalių“, kurios galėtų jį parodyti ne tokį tobulą… Vieni iš paskutinių mūsų susitikimų buvo Vytauto namuose prieš praėjusias Kūčias ir šiais metais, kai jau buvo nuolatinėje medikų priežiūroje… Sunkiai sirgdamas jis nepaliovė rūpintis, kad asmeninė biblioteka būtų perduota Prienų krašto muziejui. Tai didelio pasitikėjimo ir nuoširdžios meilės savo kraštui, su kuriuo ryšys niekada nenutrūko, įrodymas. Su nuoširdžia meile ir mes stengsimės saugoti ir puoselėti gerbiamo rašytojo, Prienų garbės piliečio atminimą.
Alvydas Vaicekauskas, Prienų r. savivaldybės meras


Rašytojas Vytautas Bubnys S.Moravskio skaitymų metu Nemajūnų bažnyčioje dalina autografus savo knygai „Širdimi regėti“. 2012 m.
A.Žvirgždino nuotrauka

Rašytojo Vytauto Bubnio kūryba lydėjo mano gyvenimą nuo mokyklos laikų. Užaugau skaitydama „Ajerai kvepia“, „Arberonas“, „Po vasaros dangum“, „Pilnaties valandą“, „Rudens ekvinokcija“… Jis buvo puikus pasakotojas. Gebėjo skaitantįjį įausti į savo pasakojimą taip, kad, rodės, tapai knygos dalimi, o ryškūs personažai – seniai pažįstami. Niekada nemąsčiau, koks jis – tas rašytojas, kurio kūriniai persmelkė sąmonę, keitė nuostatas, atvėrė pasaulio ir žmonių sielos spalvas, kalbėjo apie laisvės kainą ir pasaulio paslaptingumą, tačiau likimui nusišypsojus ir dovanojus pažintį – nuoširdžiai džiaugiausi. Prisiminsiu Vytautą Bubnį, kaip nuoširdų, tolerantišką, geranorišką žmogų, su kuriuo buvo gera, įdomu ir lengva bendrauti, iš kurio sklido ramybė ir pasitikėjimas gyvenimu.
Buvome ne kartą susitikę, rengiau ne vieną rašytojo kūrybos vakarą, tačiau šiandien ryškiausiai regiu 2017-aisiais minėtas rašytojo 85-ąsias gimimo metines. Pilnutėlė Kurhauzo salė nuščiuvusi klausėsi aktoriaus Egidijaus Stanciko skaitomų ištraukų iš rašytojo knygų „Širdimi regėti“, „Kad vėjai neišpustytų“, „Iš stalčiaus dugno“, primenančių ryškius Vytauto Bubnio gyvenimo ir kūrybos tarpsnius, tą paprastumą, nuoširdumą, gerumą, kuris iš jo sklido. Rašydama šias eilutes, susiradau V. Bubnio knygas su autografais. Prisiminiau, kaip su Egidijumi Stanciku dėliojome vakaro scenarijų, kad jis būtų kitoks, neįprastas, kaip rinkome tekstų ištraukas (dar dabar knygose likę teksto žymekliai). Keletą kartų skambinau rašytojui pasitarti. Jokių nurodymų, jokių reikalavimų – paprastas žmogus. Vėl mintimis grįžtu prie jo pasitikėjimo likimu. Nepaprasta.
Gera, kad rašytojas domėjosi gydytojo, rašytojo Stanislovo Moravskio asmenybe, o kol sveikata leido, dalyvavo jam skirtuose skaitymuose. Savo knygoje apie pažintas mūsų kultūros, literatūros ir mokslo asmenybes „Širdimi regėti“ skyrė šiltus žodžius S. Moravskiui, džiaugdamasis pilna gyvybės Ustrone, skaitymais.
Vytautas Bubnys išėjo amžinybėn, bet mums liko šviesūs prisiminimai ir jo knygos, jo kūrybinis palikimas, jo gražiai nugyvento gyvenimo įprasminimas. Skaitykime rašytojo knygas, semkimės iš jo neišsenkančio kūrybos šaltinio išminties, gerumo, vilties, drąsos, atsakomybės, o svarbiausia – tikėjimo gyvenimu. „Gyvenimu regimu ir neregimu, gyvenimu nenuspėjamu, kupinu paslapties“, – kaip kažkada sakė rašytojas.
Alina Jaskūnienė, Birštono viešosios bibliotekos direktorė


2002 metais Prienų rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą „Dėl Prienų garbės piliečio vardo suteikimo“. Pirmiesiems Prienų garbės piliečio vardas buvo suteiktas mons.Juozapui Užupiui, rašytojams Vytautui Bubniui ir Justinui Marcinkevičiui. V.Bubniui regalijas įteikia tuometis Prienų r. savivaldybės meras Antanas Gustaitis.

Su Vytautu susipažinau 1994 metais dirbdamas Prienų siuvimo fabrike „Sūduva“. Tuo metu jis buvo mūsų apygardos Seimo narys.
2002 metais Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu rašytojui Vytautui Bubniui buvo suteiktas Prienų garbės piliečio vardas. Turėjau garbės jam įteikti Garbės piliečio regalijas.
Šis artimas Prienų kraštui žmogus paliko gilius pėdsakus kiekvieno mūsų širdyse. Mes jį prisiminsime kaip santūrų, šiltą, draugišką, mylintį mūsų kraštą ir tėviškėnus žmogų.
Antanas Gustaitis


Džiaugiuosi, kad man teko laimė ne tik prisiliesti prie Vytauto Bubnio kūrybos versmių, bet ir matyti, girdėti, pažinti rašytoją, kaip žmogų. Užmerkiu akis ir girdžiu ramų, švelnų balsą, matau šviesias, šiltas akis, mylinčias gyvenimą, žmones, gamtą. Mane žavi rašytojo prozos kūriniuose gimstanti poezija, tai, kad viskas jo knygose išmąstyta ir giliai išjausta.
Tikiu, kad Danguj įsižiebė dar viena žvaigždė, kuri švies ir šildys mūsų širdis.
Dalia Banienė


Apie pačias sudėtingiausias problemas, reikšmingiausius įvykius, skaudžiausius išgyvenimus gerbiamas Vytautas kalbėdavo tyliai, ramiai, neskubėdamas, santūriai šypsodamasis. Būdavo nepaprastai gera būti šalia ir jausti dvasinę bendrystę. Kiekvienas susitikimas, pokalbis mokė paprastumo, nuoširdumo, atjautos, tolerancijos ir pagarbos kitaip mąstančiam.
Daiva Čepeliauskienė,
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *