Nepaisant to, jog 2020-ieji buvo kitokie: mažiau bendravome, judėjome, kūrėme, nuoširdus ir prasmingas darbas niekada nelieka nepastebėtas. Šiemet už tautinio paveldo ir tradicijų puoselėjimą, jo sklaidą bei Birštono miesto garsinimą Lietuvoje ir užsienyje žmonių palaikymo sulaukė Virginijos Bankauskienės veikla, kuri išrinkta 2020 m. Birštono krašto projektu.
Virginija Bankauskienė (pirmoji iš kairės) su „Jievaro“ šokėjais.
V. Bankauskienė tautiškumo dvasią kurorte skleidžia jau daugiau nei 40 metų, o jos vadovaujami liaudiškų šokių kolektyvai „Jievaras“ ir „Aguonėlė“ sėja lietuvybės sėklas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Visgi nepaisant to, jog Virginija savo darbui atidavusi visą širdį ir sielą, moteris prisipažįsta, jog apie save kalbėti jai nedrąsu, nes visi apdovanojimai – tai daugybės žmonių darbas ir, kaip ji pati sako, jai pasisekė, jog savo kely sutiko puikius žmones, suvokiančius tautinės kultūros išsaugojimo svarbą.
– Virginija, pati esate klaipėdiškė, kokie likimo vingiai atvedė Jus į Birštoną?
– Taip, mano gimtasis miestas yra Klaipėda – ten gimiau, augau, mokiausi. Tai išskirtinis Lietuvos miestas prie jūros, todėl myliu jį visa širdimi. Visgi baigus mokslus Klaipėdos teatrinio meno fakultete ir įgijus choreografo-baletmeisterio specialybę, laukė darbo paskyrimas. Nors iš pradžių buvo baisoka belstis į kitą Lietuvos galą, bet jaunas žmogus yra drąsus, tad pasirinkau Birštoną, nes ten reikėjo specialisto, nors niekada anksčiau čia nebuvau…
– Viename interviu esate paminėjusi, jog nuo vaikystės svajojote tapti farmacininke: kada jus paviliojo šokis?
– Mano močiutė buvo žmonių gerbiama žolininkė. Tai man, kaip vaikui, tuomet paliko didelį įspūdį. Gerai prisimenu vaistinių žolelių rinkimo procesą ir tuos visur kabančius džiovinamų vaistažolių pundelius bei jų kvapą – tiesiog magija… Gal todėl ir pati norėjau tapti „burtininke“ – juk tai savotiška pasaka. O šokis taip pat pasaka, tik kitokia išraiška. Juk dauguma mergaičių nori būti balerinomis…Tiesa, vaikystėje dar norėjau būti cirko artiste, tad nusprendžiau nueiti į cirko būrelį. Jau tuomet mokėjau stovėti ant galvos, padaryti špagatą, todėl jaučiausi tam labai tinkama. Deja, atvėriau ne cirko, o klasikinio šokio studijos duris… Ten patikrino mano duomenis ir priėmė. Taigi šokis pakerėjo 2-oje klasėje. Nuo tada ir šoku, o dabar ir kitus šokdinu.
– Iš visuomet gyvybingo uostamiesčio į ramybe alsuojantį kurortą atvykote dar būdama studentė: koks jis Jums tuomet pasirodė?
– Neslėpsiu, atvykus iš Klaipėdos bruzdesio, Birštonas man pasirodė visiškas kaimas, o ir jaučiausi čia keistai, bet viskas pasikeitė, kai į miestelį atvyko daug „jaunų specialistų“: medikų, dailininkų, mokytojų. O dabar smagu ir malonu matyti tą nuostabų, svaiginantį Birštono virsmą. Tikrai dėl to džiaugiuosi.
– Taigi Birštoną prisijaukinote po truputėlį, pradėjote burti šokėjų grupes, taip čia atsirado tautinių šokių kolektyvai „Jievaras“ ir „Aguonėlė“: kokia buvo pati pradžia?
– Birštone turėjau paruošti diplominį darbą – koncertą, kurį vertino atvykusi dėstytojų komisija. Per pusmetį ant scenos sukosi 5 šokėjų grupės. Tai buvo ir vaikų klasikinio šokio studija, ir jaunimas, ir pramoginių, ir pagyvenusių amžiaus grupės. Tuomet čia ir prasidėjo šokių era. Dabar sunku patikėti, bet anksčiau čia tiek šokių kolektyvų tikrai nebuvo.
Pradėjau dirbti 1979 m., tada ir pradėjo dygti liauni „Aguonėlės“ daigeliai. Dalyvavimas miesto šventėse, respublikinėse Dainų šventėse, konkursuose stiprino kolektyvą. Atsirado šokančių vaikų bendruomenė, kurią jungė bendras pomėgis. Ilgainiui vaikai atsivesdavo draugus – natūraliai susiformavo trys amžiaus grupės. Po pirmųjų laimėjimų konkursuose atsirado ir „troškulys“. Vėliau prasidėjo kelionės į užsienį – tai buvo didžiulis stimulas.
Tie vaikai nešė savo šalies tautinę kultūrą po pasaulį. Jokia knyga ar pasakojimas neugdo patriotiškumo taip, kaip paties žmogaus patirtis, matant kitų tautų pagarbą ir susižavėjimą tavo šalies kultūra. Džiaugiuosi, kad Birštone šokti liaudiškus šokius tapo maloniu užsiėmimu.
Kadaise „Aguonėlė“ šoko ir istorinius šokius. Buvome parengę projektinį renginį „Istorijos pamoka“, skirtą svetur gyvenančiai jaunajai lietuvių kartai. Projekto metu muzikos, šokio, poezijos pagalba perteikėme ryškiausius Lietuvos istorijos faktus. Na, o kita dalis buvo liaudiška. Šis projektas sukėlė išties didelį susidomėjimą, ovacijos lydėjo ir Jungtinėje Karalystėje, ir Ispanijoje.
– O kaip užgimė „Jievaro“ daigelis?
– „Jievaras“ – tai mistinis medis, kuris šakomis laiko dangaus skliautą ir viską, kas po juo gyvena, o per šaknis gauna gimtos žemės stiprybę, maitinančią medį.
Taip pat apibūdinčiau ir vyresniųjų amžiaus liaudiškų šokių kolektyvą „Jievaras“. Jis susiformavo iš žmonių, kuriuos jungia ne tik bendri interesai, bet ir rūpestis išsaugoti vieną iš tautinio paveldo formų – lietuvių liaudies šokį. Savo pavyzdžiu jie kloja pamatus vaikų ir jaunimo tautinei savimonei. Daugelio jievariečių vaikai šoko ar tebešoka „Aguonėlėje“. Džiugu, kai verslininkai, mokytojai, savivaldybės darbuotojai, medikai, nužėrę savo darbus, atskuba į repeticiją. Jaunajai Birštono kartai smagu matyti scenoje besisukantį Gimnazijos direktorių ar Savivaldybės vicemerą. Dirbdama su šiais žmonėmis jaučiuosi kaip šeimoje – jie sugeba sukurti tokią sunkiai paaiškinamą atmosferą. Esu jiems sakiusi, kad jie – dalis mano šeimos (kita dalis gimtojoje Klaipėdoje). Šis kolektyvas susibūrė vėliau, 2010 m., bet nuveikta turbūt ne tiek ir mažai: dalyvaujame dainų šventėse, esame nuolat kviečiami į festivalius Lietuvoje, teko atstovauti Lietuvai Poronino tarptautiniame festivalyje, tvirta draugystė sieja su Palangos „Banguoliu“– „Jievaras“nuolatinis festivalio „Palangos miestely“ dalyvis.
Šie nepaprasti žmonės organizuoja festivalį „Jievaro tiltais“. Puiki šokėjų sukurta festivalio atmosfera, nuoširdus bendravimas nubangavo per Lietuvą, o Birštono kultūros centras jau nepajėgia sutalpinti visų norinčiųjų dalyvauti festivalyje. Tik ypatingi, šviesūs žmonės gali to pasiekti.
– Visgi Birštonas – nedidelis miestas, turintis tik apie 3000 gyventojų: kaip Jums pavyksta pritraukti tokį gausų būrį šokėjų?
– Jei atvirai, nežinau, kaip jie „prisitraukia“, manau, tai nuoseklaus darbo rezultatas. Visgi teisinga kultūros politika yra tas sėkmės laidas. Visais galimais būdais kolektyvų vadovai stengiasi sudominti būsimus kolektyvų narius, tad viskas prasideda nuo vaikų, tiksliau, nuo darželio. Pirma pažintis su kultūros centru būna ekskursija, vėliau čia apžiūrima didžioji scena, kurioje kviečiame vaikus pažaisti. Tai stebuklinga vieta, todėl vaikai nori ten būti, o vėliau ateina noras ir joje pasirodyti. Ateidami į užsiėmimus, kolektyvų nariai mato ir žiūri parodas, kaip savanoriai dalyvauja prestižiniuose Birštono miesto renginiuose, sudaromos galimybės lankytis atvykstančių teatrų spektakliuose, koncertuose.
– Užauginote ne vieną šokėjų kartą: iš savo patirties tikriausiai galite pasakyti, ar sunku sudominti šiuolaikinį jaunimą tautiniu paveldu?
– Kartų užaugo tikrai daug. Čia kaip toje reklamoje – kartą paragavęs negali sustot… Svarbu, kad ateitų, išdrįstų pabandyti, o toliau… kaip reklamoje. Išėję iš „Aguonėlės“ neretai šokėjai toliau šoka – įsilieja į studentiškus kolektyvus, tad tikriausiai susidomėjimas tautiniu paveldu nepranyksta.
– O ką Jums pačiai reiškia tautinis šokis?
– Pirmiausia – tai pagarba savo Gimtajai Žemei. Suvokimas, esant lietuviu, kur likimas tave benublokštų. Šalia kasdienės duonos žmogus turi gauti supratimą, jog reikia branginti savo liaudies papročius, tautinę kultūrą, išsaugoti tautinį tapatumą.
– Jūsų vadovaujamų kolektyvų pasiekimai kalba patys už save, o nepriekaištingai nugludinti pasirodymai liudija, jog esate visa širdimi atsidavusi savo darbui: ar esate reikli vadovė?
– Nežinau. Vieniems atrodau pikta, kitiems gera…nežinau. Stengiuosi būt besąlygiškai teisinga. Gal ir keistai skamba, bet aš myliu savo žmones – ir didelius, ir mažus. Manau, jog jie tai jaučia. Tiesa, ne visada pavyksta nugludinti kiekvieną žingsnelį, bet pagal galimybes stengiuosi „iškrapštyti“ visus autoriaus užkoduotus „deimančiukus“. Aš tiesiog negaliu su paveldu elgtis bet kaip – nei su šokiu, nei su tautiniu kostiumu. Negalima meluoti sau, o tuo labiau tavimi tikinčiais žmonėmis. Šokis – tai juk viena iš tautos saviraiškos formų.
– Kaip pati sakote, esate darbo žmogus. Dėl pandemijos šalyje šokių kolektyvų veikla sustabdyta: ko labiausiai pasiilgstate?
– Žmonių! Ne per nuotolinius susitikimus, bet realių. Vyresniųjų juokelių, pasitenkinimo akyse, kai pavyksta vienas ar kitas žingsnių junginys, kitaip sakant, tiesiog gyvo bendravimo. O iš vaikų įvairių klausimų – nuo „ką šiandien šoksime“ iki „jis/ji man patempė plaukus“, „tas/anas nemoka žingsnių“ ir t.t. NORIU VISŲ KLAUSIMŲ GYVAI! Tikrai labai jų pasiilgau.
– Su kolektyvu „Aguonėlė“ pelnėte ne vieną apdovanojimą respublikiniuose konkursuose, 2014 metais „Aguonėlė“, kaip geriausias vaikų ir moksleivių tautinių šokių kolektyvas, apdovanota „Aukso paukštės“ apdovanojimu, už tautinio paveldo ir tradicijų puoselėjimą, jo sklaidą bei Birštono miesto garsinimą Lietuvoje ir užsienyje šiemet Jūsų veikla išrinkta Birštono krašto metų projektu: ką Jums reiškia visi apdovanojimai, kurių per ilgametį ir nuoširdų darbą buvo ne vienas ir ne du?
– Žinoma, džiaugiuosi, bet puikiai suprantu, kad tai ne mano vienos nuopelnas. Likimas man buvo palankus, ir aš savo kely sutinku puikius žmones, suvokiančius tautinės kultūros išsaugojimo svarbą. Tai – šviesūs žmonės, kurie yra mano bendraminčiai.
„Aukso paukštė“susuko lizdelį vaikų širdyse. Į kurį pasaulio kraštą likimas juos benublokštų, pasėta tautiškumo, patriotizmo sėkla subrandins vaisius. Nuo mažens puoselėjama pagarba Lietuvai neleis jiems tapti beveidžiais, betaučiais žmonėmis. O apdovanojimai įprasmina darbo rezultatus.
Rimantė Jančauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“