Demokratinės Lietuvos pamatus statė ir Prienų krašto šviesuoliai

1920 m. gegužės 15 dieną įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis, kurio metu buvo paskelbta apie atstatytą nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, šiemet Lietuvoje minimas Steigiamojo Seimo šimtmetis.

Juozas Purickis.

Šalyje įvestas karantinas pakoregavo ir suplanuotus minėjimo renginius, kurie persikėlė į virtualią erdvę. Gegužės11–14 dienomis Nacionalinis muziejus organizavo konferencijas apie šio valstybei svarbaus įvykio reikšmę. Jų metu pranešimus skaitė keturi šį laikotarpį tyrinėjantys istorikai: dr. Danutė Blažytė-Baužienė, dr. Artūras Svarauskas, dr. Gintaras Mitrulevičius, dr. Vilma Bukaitė.
Pranešimą „Demokratijos triumfas besikuriančioje Lietuvos valstybėje „112 karalių“ Steigiamajame Seime“ skaičiusi dr. Danutė Blažytė-Baužienė teigė, jog to meto profesoriai apie tuomet naujai besikūrusią valstybę sakė: „Tai yra stebuklas“. O bene pirmoji moderniosios tautinės valstybės sukūrimo koncepcija buvo sukurta, vadovaujantis „Aušra“ ir kitais to meto leidiniais, kurie, anot istorikės, rėmėsi Vidurio Europos tautinių judėjimų patirtimi bei ryškiai nubrėžė Lietuvos geopolitiniame išdėstyme išreikšto Vakarų, o ne Rytų vektoriaus programą. Būtent periodiniuose leidiniuose, ypač „Aušroje“,

Kostas Daunora.

išryškintos tokios vertybės, kaip lietuvių kalba, suverenitetas ir nepriklausomybė.
„Lietuviškų laikraščių suformuota lietuvių, kaip galimos valstybinės tautos vizija per knygnešystę, o po 1904 m. (spaudos draudimo panaikinimo) legalią, vis gausėjančią spaudą ir tautines visuomenines organizacijas pasklido visuomenėje. Tačiau praktinio įgyvendinimo kontūrus ši vizija pradėjo įgauti tik Pirmojo pasaulinio karo metais, kai lietuvių inteligentų grupės ir grupelės ėmėsi svarstyti valstybės atkūrimo būtinumą. <…> Šis reikalavimas, kaip visiems žinoma, įrašytas ir Vasario 16-osios akte. 1918 m. pab., svarstant antrosios, laikinosios konstitucijos dėsnius, po diskusijų taip pat buvo nutarta paminėti Steigiamąjį Seimą, kaip svarbiausią ir artimiausią valstybės kūrimo tikslą. <…> M. Sleževičiaus vyriausybė 1919 m. gegužės viduryje priėmė sprendimą sudaryti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymų rengimo komisiją.<…> Steigiamojo Seimo rinkimai nuo ankstesnių skyrėsi ne tik tuo, kad tai buvo pirmieji besikuriančios valstybės rinkimai į visai šaliai

Mikas Bagdonas.

bendrą valdžios instituciją, bet ir tuo, kad pirmą kartą buvo balsuojama už išspausdintus kandidatų sąrašus, nes iki tol savivaldybių rinkimuose buvo balsuojama kamuoliukais, o jų neturint, žirniais arba pupomis“, – pasakojo mokslininkė.
Rinkimai tuomet išjudino visą kraštą, tad balandžio 14–16 d. visuotiniu lygiu bei slaptu balsavimu buvo išrinkta tautos atstovybė – 112 Steigiamojo Seimo atstovų, kuriuos dienraštyje „Tauta“ prelatas Aleksandras Dambrauskas pavadino 112 karalių. Tiesa, ne visi tuomet išrinkti atstovai dirbo visą kadenciją, pasikeitė 38 nariai, o tai reiškia, jog iš viso Steigiamajame Seime dirbo 150 parlamentarų. Anot Danutės Blažytės-Baužienės, būtent nuo šios institucijos veiklos prasidėjo Lietuvos demokratijos istorija.
Įdomus faktas, jog dauguma narių buvo jauno amžiaus: 45 atstovai neturėjo nei trisdešimties metų, o vyresnių nei 50 m. buvo tik 14. Taigi jauną valstybę kūrė jauni žmonės, todėl istorikai svarsto: „Gal dėl to Steigiamojo Seimo darbe

Kazys Lekeckas.

būta daug idealizmo ir būtent valstybinio, o ne partinio požiūrio“.
Nepaisant jauno amžiaus, Steigiamajam Seimui pavyko daug ką pasiekti, o jo indėliu į modernios valstybės pamatus neabejojama iki šiol. „Jis užbaigė tautinio atgimimo tarpsnį ir pradėjo lietuvių, kaip valstybinės tautos, gyvavimo laikotarpį. Naują laikotarpį, orientuotą į demokratiją. Manyta, kad tik demokratiškai išrinktas parlamentas užtikrins sąlygas nepriklausomybei įtvirtinti ir Lietuvos valstybei pripažinti. Rinkimų įstatymas buvo priimtas ir rinkimai įvyko ne tik nenusistovėjus sienoms, dar nesibaigus karo veiksmams, vidaus situacijai tebeesant nestabiliai, bet kai tik Steigiamasis Seimas sustiprino, įteisino ir stabilizavo Lietuvos valstybę. Šių pastangų sėkmės rezultatas – Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje Lietuvą de jure jau buvo pripažinusios kelios Vakarų valstybės, ji tapo Tautų Sąjungos nare. Jau Steigiamojo Seimo rinkimai parodė, kad Lietuva, vos spėjusi išsivaduoti iš Rusijos imperijos, pasirinko Vakarų geopolitinę

Pranas Šalčius.

orientaciją, Vakarų Europos valstybių parlamentarizmo tradiciją ir pirmasis žingsnis ta linkme įgyvendintas, palyginti, sklandžiai. Rinkimai parodė gana aukštą visuomenės pilietiškumo lygį. Ji pasirodė pakankamai brandi suorganizuoti pirmą kartą partiniais sąrašais vykdomą rinkimų procedūrą, o visuomenė rinkimuose dalyvavo labai aktyviai“, – apie Steigiamojo Seimo reikšmę kalbėjo Danutė Blažytė-Baužienė.
Savo pranešimuose istorikai pristatė keletą nusipelniusių šios institucijos narių: Steponą Kairį, Aleksandrą Stulginskį, Joną Steponavičių ir kt. Tautai tuo metu atstovavo įvairių profesijų, išsilavinę žmonės: ūkininkai, kunigai, teisininkai, pedagogai, gydytojai ir vaistininkai, kariškiai, amatininkai, valdininkai ir tarnautojai, rašytojai, inžinieriai, agronomai bei kiti specialistai. Prie demokratinės valstybės kūrimo prisidėjo ir Prienų krašto šviesuoliai.
Dar prieš Steigiamojo Seimo veiklos pradžią ne vienas Prienų krašto atstovas savo darbais nusipelnė tėvynei. Iš Ličišvėnų kaimo (Jiezno valsčius) kilęs Konstantinas Daunora pagal

Mykolas Krupavičius.

profesiją buvo buhalteris, tačiau jis aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, buvo Nepriklausomybės kovų savanoris, Lietuvos kariuomenėje savanoriavo Jurgis Marčiulionis. Neretai Prienų krašto šviesuoliai šalia savo pagrindinės veiklos užsiėmė kita pilietiška veikla, pvz., platino spaudą, dalyvavo visuomeninių organizacijų veiklose.
Steigiamajame Seime būta ir tautinių mažumų atstovų: 6 žydai, 3 lenkai ir 1 vokietis, o vienintelis vokiečių tautinės mažumos atstovas – iš Prienų kilęs Rudolfas Kinderis.
Nedidelę grupelę sudarė amatininkai, o šiai mažumai priklausė kraštietis Pranas Šalčius, kuris vertėsi siuvėjo amatu Prienuose. Karo metais liko Lietuvoje, o, kuriantis Lietuvos valstybei, 1918 m. platino laikraščius, rėmė visuomenės organizacinį darbą. Priklausė Prienų miesto katalikiškoms organizacijoms. Tais pačiais metais išrinktas į Prienų miesto valdybą,

Kazys Kupčiūnas.

kurioje dirbo iki rinkimų į Steigiamąjį Seimą.
Tarp tautos didvyrių iš viso buvo 13 pedagogų, iš jų du kilę iš Prienų rajono – pakuoniškis Kazys Kupčiūnas ir šilavotiškis Kazys Lekeckas, dar du – Mikas Bagdonas ir Jonas Bliūdžius – įgijo pedagogo profesiją šiame krašte veikusioje Veiverių mokytojų seminarijoje. Tiesa, M. Bagdonas Veiveriuose ne tik mokėsi, bet ir mokytojavo. Šią seminariją baigė ir kitas Steigiamojo Seimo narys, kilęs iš Balbieriškio miestelio – Mykolas Jeronimas Krupavičius, kuris pasirinko kunigo kelią, vėliau (1918 m.) buvo išrinktas sudarytos Žemės reformos komisijos pirmininku, o po 5 metų tapo Žemės ūkio ministru. M. J. Krupavičiaus biografija išties stulbinanti: sulaukė pripažinimo, kaip kunigas, įgijo ne vieną išsilavinimą, pasižymėjo Lietuvos politiniame gyvenime. Visgi 1942 m. jis buvo suimtas gestapo, kalėjo 3 metus. 1945 m. išlaisvintas JAV kariuomenės, apsigyveno Vokietijoje, vėliau persikėlė į JAV, kur tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku, o 1948 m. paaukštintas į prelatus.

Jonas Bliūdžius.

Prienų krašte taip pat mokėsi ir Lietuvos diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas – Juozas Purickis. Iš Petrošiškių vienkiemio (tuometinio Jiezno valsčiaus) kilęs diplomatas mokėsi Stakliškių pagrindinėje mokykloje, vėliau lankė Jiezno rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo J. Purickis negalėjo tęsti mokslų, todėl 3 metus dirbo tėvo ūkyje, o tada įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Yra žinoma, jog seminarijoje jis pasižymėjo, kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. Nemenki ir J. Purickio pasiekimai akademinėje srityje ir politikoje, mat būdamas 35 metų jis buvo koopuotas į Lietuvos Tarybą, o 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Šiam baigus darbą, diplomatas rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“, Tautos ūkis“, „Trimitas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų rytojus“, „Vienybė“, „Draugija“, „Lietuvos rinka”, taip

Jurgis Marčiulionis.

pat rašė kai kuriems užsienio leidiniams. Vėliau ėmėsi darbo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungoje, tapo jos pirmininku. Be viso to, aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos ir kitų draugijų veiklose.
Baigę savo darbą Steigiamajame Seime ar atsisakę mandato dauguma jo narių ir toliau puoselėjo lietuvybę. Kai kurie iš jų išvyko į užsienį, kur skleidė žinią apie Lietuvą, įsitraukė į lietuvių bendruomenių, organizacijų veiklas.
Rimantė Jančauskaitė

Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos ir penkios moterys: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Morta Lukošytė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.