Justiną Marcinkevičių prisimenant

Birštono parapijos Carito bendruomenės namuose vyko vakaras, skirtas poeto, dramaturgo, vertėjo, Lietuvos nacionalinės literatūros ir meno premijos laureato Justino Marcinkevičiaus atminimui. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 90, tačiau prieš devynerius metus, simboliškai, vasario 16-ąją, Lietuva jo neteko. Susirinkęs gausus būrys klausytojų liudijo, kad jis liko tarp mūsų savo kūryba. Poetas turėjo kažką, ko mums visiems trūko, kalbėjo apie tai, ko ilgėjomės, jis mus suprato. Jis mokėjo įgarsinti mūsų pajautimus, vibracijas, užpildyti mūsų dvasines netektis. Jis rado žodžių atimančiam žadą pasaulio grožiui apsakyti ir skiepyti meilę Tėvynei.
Stasio Lozoraičio senjorų akademijos choras „Gimtinė“ su puikia programa pagal poeto kūrybą „Tik nesumindžiokit širdies“, vadovaujamas kompozitoriaus ir programos autoriaus Rimanto Vaičekonio, atskleidė nepaprastą poeto ankstyvosios kūrybos grožį. Kompozitorius prisiminė labai atsakingai keletą metų rinkęs medžiagą, norėdamas visiems priminti mažiau žinomus J. Marcinkevičiaus eilėraščius. Pirmiausiai jų atsirinko 200 ir leido laikui sijoti iki tobulo derinio, kol programoje liko eilėraščių ir 8 dainos. Kadangi, anot kompozitoriaus, Lietuva yra kryžių kraštas, tai dainos – religinės tematikos.
Klausantis auksinėmis skraistėmis pasipuošusio choro, nejučia prisiminiau Justino Marcinkevičiaus sentenciją: „Jei žmonės nebūtų saulėmis, ką reikštų viena saulė aukštai danguje“. Choras spinduliavo šiluma, vidine šviesa, priminė mums rašytojo palikimą, suteikė jam melodijos sparnus. Renginį organizavo Birštono viešoji biblioteka ir Birštono kurorto bendruomenė.
Ačiū visiems dalyvavusiems ir jeigu kartais pritrūksite meilės pasauliui ar jausitės pametę save, kažką svarbaus pamiršę, ateikite į biblioteką Justino Marcinkevičiaus knygų.