Į Birštoną kviečia su šūkiu „Tai – tavo pavasario džiazas“

Šį pavasarį sukanka 40 metų, kai Birštono kurorte rengiamas tarptautinis džiazo festivalis „Birštonas“. Praėjusią savaitę ant Birštono kultūros centro pastato sienos atsiradęs didžiulis reklaminis stendas su festivalio programa primena, kad jau pats laikas įsigyti bilietus į koncertus, kurie vyks kovo 27–29 dienomis.

Birštono kultūros centro direktorius Z.Vileikis sako, kad festivaliui pasiruošta. Birštonas laukia džiazo piligrimų antplūdžio.

Festivalis skaičiuoja keturis dešimtmečius
„Mažąją festivalio sukaktį – jo dvidešimtmetį – atšventėm dar 2018-aisiais,“ – sako festivalio įkūrėjas ir jo organizatorius Zigmas Vileikis. Jo teigimu, susirinkusiems į šiųmečius koncertus nereikėtų tikėtis jubiliejinių fanfarų, iškilmingų sveikinimo kalbų bei džiazui nusipelniusių veteranų garbės pakylos. Užtat jis žada, kad visas tris dienas Birštono kultūros centro scenoje tradiciškai netrūks kokybiškos įvairių stilių džiazo muzikos, o salėje – gyvos klausytojų reakcijos. Užkulisiuose megsis gerų bičiulių pašnekesiai, fojė bus pristatoma retrospektyvinė fotografijų paroda su užfiksuotais įdomiausiais festivalių momentais. Du festivalio vakarus pratęs naktinės „jam“ sesijos, kurių metu profesionalūs atlikėjai ir mėgėjai improvizuos Kurhauzo scenoje.
„Festivalį Birštone pradėjau organizuoti 1980-aisiais, būdamas 25-erių. Per keturiasdešimt metų teko išgyventi įvairius laikotarpius – kultūrinio sąstingio, finansinio sunkmečio, politinių pasikeitimų, bet galiu pasidžiaugti, kad festivalį pasisekė išsaugoti, o džiazo muzika vis dar aktuali ir klausoma,“ – sako Birštono kultūros centro direktorius Z.Vileikis, kartu su festivaliu sulaukęs ir metų brandos, už ilgametį darbą džiazo srityje įvertintas valstybiniu apdovanojimu.
Jo teigimu, atsikėlęs į Birštoną dirbti ir gyventi, su bendraminčiais „marsaeigio“ taip ir nesukūrė, bet pasiekė, kad renginiai Birštone būtų siejami su įvairove, profesionaliais atlikėjais ir kitokios kokybės muzika. Jo įsitikinimu, džiazo festivalis paliko pėdsaką žmonių sąmonėje, padarė nemažą įtaką jų muzikiniam skoniui.
Tikrųjų fanų gretos nemažėja
Tai, kad Birštonas per daugelį metų tapo džiazo gerbėjų traukos centru, jų dvasine Meka, nėra tušti žodžiai. Festivalio dienomis miestą užplūsta per 3–3,5 tūkstančio džiazo gerbėjų, antra tiek, kiek mieste priskaičiuojama gyventojų. Taigi į Birštoną žmonės traukia ne tik sveikatintis.
„Atsitiktinių žiūrovų festivalyje nepasitaiko,“ – teigia Z.Vileikis. Užtat susirenka daug tikrųjų fanų, kurie Birštono džiazo festivalio koncertams, naktinėms „jam“ sesijoms, pasivaikščiojimams Nemuno krantine jaučia nostalgiją.
„Tikrai žinau, kad bus klausytojų, kurie ir šiemet sėdės toje pačioje eilėje, toje pačioje vietoje, kaip ir per pirmąjį festivalį ar prieš dvidešimt metų,“ – Z.Vileikio nestebina džiazo gerbėjų įpročiai. Juk Birštono festivalis daugelį lydėjo nuo jaunystės. Jis gali įvardinti ne vieną pažįstamą, kuris festivalyje pradėjo lankytis su tėvais ir klausėsi džiazo sėdėdamas jiems ant kelių, užaugo su šia muzika ir net tapo festivalio dalimi. To pavyzdys – Liudas Mockūnas, šiandien žinomas džiazo muzikantas ir vienas iš festivalio „Birštonas“ „Grand Prix“ laureatų.
Seniausias, bet nesenamadiškas
Zigmas Vileikis, kalbėdamas apie tai, kas festivalį „Birštonas“ daro tradiciniu, lenkia pirštus. Visų pirma, festivalis yra seniausias ir stabiliausias Lietuvoje, vėliau panašius renginius savo miestuose pradėjo organizuoti vilniečiai, kauniečiai bei klaipėdiečiai. Jis išlieka ir pats lietuviškiausias, tiek daug šalies atlikėjų – ir džiazo grandų, ir produktyviai dirbančios vidurinės kartos muzikantų, ir nebijančio eksperimentuoti jaunimo – nepritraukia nė vienas kitas renginys.
„Džiaugiuosi, kad festivalis netapo komerciniu renginiu, kurio sėkmė priklausytų nuo kviestinės „mega žvaigždės“. Mūsų scena atvira ir jau tarptautinio pripažinimo pasiekusiems muzikantams, ir debiutantams, ir peržengiantiems žanro ribas jauniesiems atlikėjams. Šiemet viena iš įdomesnių festivalio naujokių – lietuvių grupė „Castor Stetson“, ji baigs festivalio programą originaliomis kompozicijomis, kuriose persipina įvairūs muzikiniai stiliai, papildyti moderniojo džiazo elementais,“ – teigia festivalio rengėjas.
Festivalyje savo programas pristatys kvartetai, ansambliai, bigbendai, įvairios sudėties grupės. Penktadienio koncertą pradės Klaipėdos džiazo orkestras su Nikole Ziuraitis (JAV), sekmadienio koncerte kartu su „Boylston JAZZ Quartet“ pasirodys ir VDU kamerinis orkestras.
Atviri pasauliui
Z.Vileikis tvirtina, jog festivalio tikslai per visus tuos dešimtmečius nepasikeitė, tik galbūt įgavo kitokią prasmę. „Jeigu anksčiau Birštone skambėjęs džiazas žadino laisvę ir viltį, šiandien jis skelbia, kad esame atviri pasauliui,“ – pastebi pašnekovas, tradiciškai festivalyje laukiantis atlikėjų iš dešimties šalių, dauguma jų pristatys bendrus pro-jektus su lietuviais.
Anot jo, į Birštoną atvyks 160 muzikantų, jie surengs šešis koncertus. Vilniaus kolegijos tarptautinis projektas „Viru viru košę“ reprezentuos Lietuvai, Azerbaidžanui ir Danijai. „Autoportretų“ kūrėjai į savo sudėtį įtraukė Jonathon Haffner (JAV). Į Kęstučio Vaiginio kvartetą susibūrė atlikėjai, atstovaujantys JAV/Libanui, Italijai, Latvijai, Lietuvai. Užsienyje dirbanti lietuvaitė Viktorija Pilatovic pristatys Ispanijos – Lietuvos kvartetą. Bendrų projektų sudėtyje pasirodys ir Japonijos, Pietų Korėjos, Italijos atlikėjai.
„Birštono savivaldybei užmezgus glaudžius ryšius su Kroatijos ambasada, turėsime galimybę festivalyje išgirsti išskirtinę viešnią – fleitininkę ir kompozitorę, etnodžiazo dainininkę Tamarą Obrovac, kuri atvyks su kvartetu ir stebins publiką nežabotomis balso galimybėmis,“ – Z.Vileikis pristatė vieną ryškiausių Kroatijos džiazo atlikėjų. Taigi, be instrumentinės muzikos, scenoje skambės ir nemažai vokalinės muzikos.
Atiduos pagarbos ženklą
Jis apgailestavo, kad šiais metais į festivalį negalės atvykti džiazo mohikanas, vienas iš  Nacionalinės kultūros ir meno premijos laimėtojų Vladimiras Čekasinas, jį pakeis ir šeštadienio rytiniame koncerte su Vilniaus kolegijos studentais gros Skirmantas Sasnauskas.
Laikas negailestingas, jau dešimtmetį tarp džiazo muzikantų nebėra kompozitoriaus, pianisto, cha-rizmatiškojo atlikėjo Gintauto Abariaus. Tačiau festivalyje netrūks prisiminimų apie vieną iš festivalio „Birštonas“ Grand Prix laureatų. Jo atminimui bendražygis Arvydas Joffė pagros kompoziciją „Gyvybės medis“.
Apie pasiruošimą ir atsakomybę
Festivalyje koncertų įgarsinimu rūpinsis šešių, o apšvietimu – penkių savo srities profesionalų komandos. Paminėtini garso režisierius Valdas Karpuška ir šviesų dailininkas Norvydas Birulis.
– Privalome atitikti tarptautiniam festivaliui būdingą lygį – jo išskirtiniai bruožai yra profesionalumas, atsakingumas, kokybė. Kiekvienas atvyksiantis atlikėjas iš anksto atsiunčia pageidavimų sąrašą, kuriame įrašyti ir punktai, kokias technines galimybes privalome užtikrinti jo pasirodymo metu – surasti atitinkamų firmų instrumentus, pasirūpinti atitinkamomis garso ar vaizdo priemonėmis, kurių vietoje neturime. Dėl to, kad sudarytume atlikėjams įprastas sąlygas pasirodyti, pailsėti, laiku atvykti ir išvykti, reikia daug padirbėti, – neslepia ilgametis renginio organizatorius.
Z.Vileikiui yra tekę ne kartą verstis per galvą, kad apgyvendintų visus atvykusius atlikėjus ir svečius, minučių tikslumu sureguliuotų jų pavėžėjimą, rastų sprendimą pačiose netikėčiausiose situacijose. Antai prieš vieną festivalį jam skambina Kęstutis Vaiginis ir sako, kad jo kolega, atskridęs iš Pietų Korėjos, užstrigo Vilniaus oro uoste, nes… neturi vizos, o artimiausia jas išduodanti atstovybė – Varšuvoje. Ir festivalio organizatorius ryžosi žadinti tuometinį užsienio reikalų ministrą, kad muzikantas nebūtų išsiųstas iš šalies…
Menininkai kuria festivaliui
– Esam vieninteliai Lietuvoje, kurie kiekvienam festivaliui kuriame specialią scenografiją ir atributiką. Nuo pat pirmojo festivalio bendradarbiaujame su dailininku grafiku Rimvydu Kepežinsku. Kai susipažinome, jis buvo toks pat jaunas ir pradedantysis, kaip ir aš, o šiandien yra profesorius, Nacionalinės premijos laureatas, – pastebi Z.Vileikis. Šiemet sukurtame logotipe pavaizduotas Rubiko kubas su klavišais atspindi didelę festivalio įvairovę. Toks pats logotipas puošia ir renginio plakatus bei kalendoriukus.
Fotomenininkas Vytautas Suslavičius, tęsdamas projektą „Įkalinti džiaze“, šiemet Birštone ir toliau fiksuos koncertų akimirkas bei užkulisius. Originalią bronzinę „Grand Prix“ skulptūrėlę, kuri antrąją festivalio dieną bus įteikta per dvejus pastaruosius metus džiazo srityje daugiausia nuveikusiam muzikantui, kompozitoriui, dėstytojui ir kt., tradiciškai kuria skulptorius Marijus Petrauskas.
Z.Vileikis laikosi principo Didįjį prizą tam pačiam žmogui teikti tik vieną kartą, išskirtinai Lietuvos atlikėjams. Festivalio laureatais praeityje, be anksčiau paminėtų, yra tapę Vladimiras Tarasovas, Olegas Malakojedovas, Valerijus Ramoška, Vytautas Labutis, Neda Malūnavičiūtė, Artūras Anusauskas, Arkadijus Gotesmanas, Dainius Pulauskas, Petras Vyšniauskas ir kiti.
Z.Vileikis ir šiemet sutarė, kad festivalio koncertai būtų filmuojami ir įrašomi. Lietuvos radijo ir TV įrašai Birštone pradėti nuo 1980 m. ir yra bene išsamiausias Lietuvos džiazo istorijos dokumentas. Jis viliasi, kad ateityje atsiras ir galimybė išleisti solidų fotografijų albumą, kuriame atsispindėtų visi Birštono džiazo istorijos dešimtmečiai.
Norėtųsi viską daryti daug lengviau…
„To lengvumo, su kuriuo norėtųsi organizuoti festivalį, praėjus 40 metų nejaučiu,“ – prisipažįsta Z.Vileikis, ant kurio pečių gula visi organizaciniai rūpesčiai. Vienas iš jų – surinkti biudžetą, vos spėjantį paskui augančias paslaugų kainas. Šiemet Kultūros taryba renginį parėmė tokia pačia suma, kaip ir 2018 m. Rėmėjų, kurie norėtų ir galėtų prisidėti prie finansinės naštos palengvinimo, vos vienas kitas.
„Gerai dar, kad kultūros sunkmetį išgyvenę muzikantai tai supranta ir vakarietiškų honorarų neužsiprašo. Šiemet buvome priversti simboliškai – penkiais eurais – padidinti ir bilietų į koncertus kainas. Visgi, manau, kad už 25–30 eurų per vieną vakarą pasiklausyti kelių grupių pasirodymų – nėra per didelė suma,“ – pastebi Z.Vileikis.
Juolab kad festivalyje sklando labai demokratiška dvasia, galima pabendrauti su atlikėjais, su jais nusifotografuoti. Sako, kad net ir konkurentai, atvykę į Birštoną, nesusipyksta, randa bendrą kalbą. Pamažu publika festivalyje jaunėja, ir tai reiškia, kad Birštonas ir ateityje bus vadinamas ne tik sveikatos, bet džiazo miestu.
Birštono festivalis turi tarptautinį rezonansą – jis žinomas Europoje, į jį suvažiuoja kitų festivalių rengėjai, prodiuseriai, vadybininkai, kitų šalių džiazo kritikai ir žurnalistai, svečių iš kelių šalių laukiama ir šiemet.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.