Ašmintos Krikščiūnų dinastija: tikroji patriotiškumo kaina

Baigiantis 2019-iesiems, Prienų krašto muziejuje, Birštono viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta knyga „Jurgis Krikščiūnas – Rimvydas ir jo artimieji“ (sudarytoja Rita Pauliukaitienė). Pasakojimas apie garbingą iš Prienų rajono Ašmintos kaimo kilusią Krikščiūnų dinastiją, kurios didžiavyriai Lietuvą mylėjo darbais, o ne žodžiais, paskatino susimąstyti. Pirmiausia apie šeimą, joje puoselėjamas ir iš kartos į kartą perduodamas vertybes, kurių įtakoje gimsta atsakomybė ir įsipareigojimas savo Tėvynei. Apie Krikščiūnų giminės, kurios gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos istorija nuo 19 a. pradžios iki 20 a. vidurio, narius, kurie auką dėl Tėvynės suprato, kaip aukojimąsi dėl savo gimtų namų, tėvų, kurie jai skyrė savo žinias, įgūdžius, atidavė netgi gyvybes.

Darbščių ūkininkų išauginta šviesuolių karta

Birštono viešosios bibliotekos direktorė A.Jaskūnienė dėkoja knygos sudarytojai R.Pauliukaitienei ir recenzentui prof. habil. dr. A. Ažubaliui. Autorės nuotrauka.

Toks buvo tikrasis patriotiškumas, kuriuo degė tarpukario karta, tarp jų – ir knygoje aprašytos Ašmintos kaimo ūkininkų Mato Krikščiūno (1848 – 1934) ir Agnės Česekaitės – Krikščiūnienės (1855 – 1930) atžalos.
Krikščiūnai patriotais išaugino visus aštuonis vaikus – penkis sūnus ir tris dukteris. Keturis sūnus – Matą, Antaną, Jurgį, Juozą – išleido į aukštuosius mokslus, 1918 – 1940 m. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu jie įnešė svarų indėlį, stiprindami Tėvynę. Dar vienas sūnus – Pranas, tapęs tėvų ūkio paveldėtoju, – teįgijo pradinį išsilavinimą, tačiau buvo ne mažiau gabus, nei broliai. Savo ūkyje taikė įvairias naujoves, kurį laiką ėjo Prienų valsčiaus viršaičio pareigas. Dėl to, kad nelavino dukterų – Agnės, Onos ir Ievos, tėvas vėliau gailėjosi. Visgi visko, kas geriausia, savo atžaloms linkėję tėvai negalėjo numatyti, kaip tragiškai susiklostys jų vaikų ir vaikaičių likimai sovietų okupacijos metu: vieni pasitraukė į priverstinę emigraciją, kiti buvo ištremti ir lageriuose mirė, dar kiti žuvo laisvės kovose.
Vienas iš šeimos sūnų Matas Krikščiūnas (1886-1964) mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultete studijavo matematiką, fiziką ir astronomiją. Mokytojavo Rusijoje, Marijampolėje, vėliau buvo Biržų, Vilkaviškio, Kauno, Jurbarko gimnazijų direktoriumi, aktyviai reiškėsi su profesine veikla susijusiose

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Iš Prienų krašto muziejaus fondų.

draugijose, vadovavo Lietuvos matematikos ir fizikos mokytojų draugijai, skaitė pranešimus, rašė įvairiuose žurnaluose pedagoginiais klausimais, kartu su bendraautoriais parengė fizikos vadovėlį gimnazijoms. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Švietimo vadybos pedagoginio departamento inspektoriumi, direktoriumi, Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoju. Po karo išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur toliau aktyviai rūpinosi lietuviškuoju švietimu.
Kitas iš Krikščiūnų – pulkininkas, karo topografas, geodezijos inžinierius, mokslų daktaras, vadovėlių autorius, Kauno aukštesniosios technikos mokyklos direktorius, Karo akademijos, VDU dėstytojas Antanas Krikščiūnas (1891 – 1942 m.) ėjo Krašto apsaugos ministerijos štabo Karo – Topografinio skyriaus viršininko pareigas, už nuopelnus apdovanotas keliais valstybiniais apdovanojimais. Įdomu tai, kad jam teko dalyvauti Užsienio reikalų komisijų sudėtyje, paženklinant Lietuvos valstybės sienas su Latvija, derantis su vokiečiais dėl prie Lietuvos prijungto Klaipėdos krašto sienos ir demarkuojant ją. Kai 1939 m. Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir grąžino Vilniaus kraštą Lietuvai, jis vadovavo sienos demarkavimo darbams. A.Krikščiūnas mirė vokiečių okupacijos metu Kaune.
Jo brolio profesoriaus Jurgio Krikščiūno (1894–1947) gyvenimas laikomas pasišventimo tarnauti Lietuvai pavyzdžiu. Šis mokslininkas daug nuveikė dėl nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio. Žymus agronomas ir ekonomistas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gamybinius lauko bandymus, dviejose vyriausybėse ėjo žemės ūkio ministro (1926 ir 1939 m.) pareigas, teikė pasiūlymus, kaip tęsti žemės reformą. Buvo vienas iš Žemės ūkio rūmų steigėjų bei jo padalinio – Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaigos – valdytojas (1927–1939), bandymų stočių tinklo Lietuvoje kūrėjas, Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje profesorius (1938), cukrinių runkelių ir linų auginimo šalyje propaguotojas, aktyvus kooperacinių organizacijų vadovas, ilgametis Lietuvos agronomų sąjungos pirmininkas ir žurnalo „Žemės ūkis“ redaktorius. Jo plunksnai priklauso ir 40 populiarių knygelių apie žemdirbystę, augalininkystę, sodininkystę, daržininkystę, gyvulininkystę, kooperatyvų steigimą ir kt. Jis išleido penkių tomų veikalą „Žemės ūkio vadovas“, įsteigė kooperatyvų sąjungą „Linas“. 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, profesoriavo Baltijos universitete Hamburge. Dėl to garbus mokslininkas sovietinio laikotarpio enciklopediniuose leidiniuose buvo įvardijamas kaip buržuazinis nacionalistas. Profesorius buvo daugiau kaip 900 publikacijų autorius ar bendraautorius, jis aprašytas daugiau kaip 300 spaudinių, nors gyveno vos 53 metus.
Nemažai vertingos medžiagos apie prof. J.Krikščiūną sukaupė buvusi Prienų krašto muziejaus direktorė šviesios atminties A.Aleknavičienė. Mažiau žinomas faktas – vokiečių okupacijos metais Jurgis Krikščiūnas su žmona Ona savo namuose priglaudė tapytoją žydaitę Idą Galantaitę, už šį humanistinį poelgį Krikščiūnai po mirties 1998 m. Prezidento V.Adamkaus dekretu buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Kitų dviejų brolių Krikščiūnų likimas susiklostė tragiškai – jie mirė tremtyje. Apie juos išlikę mažiausiai informacijos. Juozas Krikščiūnas (1896–1943 m.) baigė Lietuvos universitetą ir tapo teisininku, dirbo Marijampolėje teismo teisėju, Kauno apygardos teismo prokuroru. 1941 m. buvo išvežtas į Sibirą, kur Krasnojarsko Rešiotų lageryje mirė nuo bado. Toks trumpas ir tragiškas buvo šio daug žadančio teisininko gyvenimas.
Brolis Pranas Krikščiūnas, ramiai ūkininkavęs tėviškėje, Ašmintos kaime, buvo suimtas 1946 m. ir išvežtas į Archangelsko srities lagerį Velske ir po metų ten mirė. Sužinojus apie vyro mirtį, jo žmoną Antaniną ištiko širdies smūgis. Kaimo senbuviai dar mena buvę jos laidotuvėse.
Abu Prano sūnūs, Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanai, 1947 m. buvo suimti. Jurgis-Mažiukas 1948 m. nukankintas kalėjime Lietuvoje, Vytautas-Mikas daugelį metų praleido Sibire. Po dešimtmečių, jau nepriklausomoje Lietuvoje, jis atsiėmė tėviškę, tačiau joje ilgai negyveno, dabar joje kuriasi kiti žmonės.
Buvo represuotos ir ūkininkavusios Prano bei Antaninos Krikščiūnų dukterų šeimos. Pirmiausia 1941 m. buvo išvežta Onos Krikščiūnaitės-Kašubienės dukra Antanina Mitrulevičienė su šešerių metukų dukrele Liuda, 1949 m. tremties neišvengė ir Ona Kašubienė bei jos sūnus Kazimieras – abu jie tremtyje mirė. Ieva Krikščiūnaitė-Banionienė, kurios namuose, esančiuose netoli nuo gimtos sodybos, buvo atidaryta pirmoji pradžios mokykla Ašmintoje, pirmiausia neteko sūnaus partizano Kazimiero Banionio-Klajūno, patekusio į stribų pasalą 1945 m. rugpjūčio 15 d. netoli Prienų, Mačiūnų kaime. Po to buvo suimtas vyras Juozas Banionis, kuris kalėjime žuvo. Ieva su dukromis buvo išvežtos, bet iš tremties sugrįžo.
Agnė Krikščiūnaitė-Šapalienė su dukra Marija bei sūnumi Antanu tremtyje praleido dešimt metų.

Partizanas Rimvydas – paaukojęs save dėl Tėvynės
Žinomiausias iš Krikščiūnų dinastijos slapto pasipriešinimo prieš sovietus dalyvis – Jurgis

Fotografijos iš knygos „Jurgis Krikščiūnas – Rimvydas ir jo artimieji“.
Krikščiūnų tėviškė Ašmintoje šiandien.

Krikščiūnas-Rimvydas (1919–1949 m.), pulkininko Antano Krikščiūno sūnus. 1940 m. A.Smetonos karo mokykloje įgijo atsargos leitenanto kvalifikaciją, tačiau karinis laipsnis tų metų kariūnų laidai nebuvo suteiktas, nes sovietiniai pareigūnai juos išleido į atsargą. Tais pat metais Jurgis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti geodezijos, tačiau studijų nebaigė, vokiečių okupacinei valdžiai uždarius šią aukštąją mokyklą.
Pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu J.Krikščiūnas priklausė pogrindinei jaunimo organizacijai, o prasidėjus Antrojo pasaulinio karo veiksmams, aktyviai dalyvavo Birželio sukilime, kartu su Panemunės jaunuolių grupe nuginklavo priešlėktuvinės apsaugos sandėlių sargybinius ir atkirto galimybę besitraukiančiai sovietų kariuomenei brautis į Kauną.
Jo pasiryžimą kovoti prieš bolševikus dar labiau sutvirtino 1941m. masiniai trėmimai, kurių metu buvo išvežtas mylimas dėdė, teisininkas Juozas Krikščiūnas. Anksti mirus tėvui, Jurgis tapo atsakingas už motiną ir seseris, pradėjo dirbti, o 1944 m. paskui savo šeimą bandė pasitraukti į Vakarus. Netoli Šiaulių jis buvo areštuotas, išlaikytas kalėjime devynis mėnesius, ir nesudarius bylos, užverbuotas, po to paleistas. Visgi, nenorėdamas tapti išdaviku, jis pasirinko partizano kelią. 1945 m. jis pradėjo partizanauti Balbieriškio – Naujosios Ūtos apylinkėse, kur gyveno jo teta ir pusbroliai. Tapo Tauro apygardos Dzūkų rinktinės Lietuvos kunikaikščio Vaidoto grupės nariu, vėliau – būrio ir kuopos vadu. Buvo paskirtas Dainavos apygardos žvalgybos skyriaus bei štabo organizacinio skyriaus viršininku.
Tapęs partizanu, Jurgis pasirinko Rimvydo slapyvardį – tokiu vardu buvo pakrikštytas mylimas jo sesers Aldonos sūnus.
1947 m. gegužės viduryje Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas kartu su Juozu Lukša-Skirmantu, lydimi Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų, kirto sieną su Lenkija ir susitiko su Vakarų atstovu, kuriam perdavė medžiagą apie padėtį sovietų Lietuvoje.
1949 m. balandžio mėn. Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas dar kartą perėjo sieną, siekdamas informuoti Vakarus apie Vyriausiosios partizanų vadovybės sukūrimą (LLKS). Sieną pasisekė pereiti tik trečiąkart, pasienyje žuvo šeši partizanai. Persiveržimo metu buvo sužeistas ir Rimvydas. Surinkta medžiaga buvo atgabenta į Lenkiją ir išsiųsta į Varšuvą, bet adresato nepasiekė, todėl Rimvydas ją atkūrė iš atminties ir iš Lenkijos sėkmingai persiuntė J.Lukšai į Prancūziją. Tai buvo pirmos objektyvios ir išsamios žinios iš okupuotos Lietuvos, pasiekusios laisvąjį pasaulį.
Rimvydas buvo sekamas ir žuvo 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje (Lenkija) kartu su savo adjutantu Vytautu Prabuliu-Žaibu. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadai Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui suteikė partizanų kapitono laipsnį, o 1950 m. jis apdovanotas Laisvės kovos kryžiumi. J.Krikščiūnas-Rimvydas tapo vienu iš aštuonių partizanų, kuriems buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas. Partizanas po mirties už nuopelnus buvo apdovanotas ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

Saugo atminimą apie iškiliausius giminės atstovus
1999 m. Prienų krašto muziejuje buvo įrengta ekspozicija (atnaujinta 2019 m.), o ant muziejaus fasado atidengta partizano Rimvydo atminimui skirta paminklinė lenta.

Agnė Krikščiūnienė ir jos sūnūs: Matas, Antanas, Pranas, Jurgis ir Juozas. Iš Prienų krašto muziejaus fondų.

Praėjusių metų pabaigoje, minint Jurgio Krikščiūno 100-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines, Lenkijoje ir įvairiuose Lietuvos miestuose vyko atminties renginiai. Buvo pristatyta Punsko „Aušros“ leidykloje išleista knyga „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“, aukojamos šv. Mišios, rodomas meninis-dokumentinis filmas apie Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“. Lietuvos partizanai buvo pagerbti Suvalkų kapinėse, kur vietos lietuviai pastatę jiems simbolinį kapą.
Birštono bibliotekoje gruodį vykusiame knygos „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“ pristatyme jos sudarytoja Rita Pauliukaitienė pasakojo apie šį partizaną išgirdusi dar vaikystėje, nes jos patėvis Vincas Grigonis partizanavo kartu su J. Krikščiūnu. Galbūt todėl, knygos recenzento prof. habil. dr. Algirdo Ažubalio teigimu, knyga sudaryta itin kruopščiai – į ją surinkta beveik visa šiuo metu prieinama literatūra apie iškiliausius Krikščiūnus: ištraukos iš įvairių knygų, atskirų autorių straipsniai, muziejinė medžiaga, atsiminimai. Medžiaga papildyta R.Pauliukaitienės pastabomis ir komentarais. Todėl vienos, iš Ašmintos kaimo kilusios giminės, narių likimai knygoje atsiskleidžia iš įvairių šaltinių.
Prienų senosiose kapinėse, prie pat tako, stovi Krikščiūnų šeimos paminklas. Čia palaidoti Ašmintos ūkininkai šviesuoliai Matas ir Agnė Krikščiūnai, kurie išleido į gyvenimą didelius Lietuvos patriotus, ir jų marti Antanina. Antkapyje įrašyti ir tie šeimos nariai, kurių palaidojimo vietos nežinomos ar mirė užsienyje. Tai – sūnūs Jurgis ir Matas, mirę Hamburge ir Čikagoje, Juozas ir Pranas, amžinojo poilsio likę lageriuose, taip pat vaikaičiai, nepagailėję savęs ir paaukoję savo gyvybes ant Tėvynės laisvės aukuro, tai – Prano sūnus partizanas Jurgis-Mažiukas, miręs Kauno kalėjime, ir Antano sūnus, Lietuvos partizanas, ryšininkas su laisvuoju pasauliu Jurgis-Rimvydas, žuvęs netoli Punsko.
Parengė Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.