Miško brolių pramintais takais į laisvę

Tamsus laikotarpis Lietuvai buvo 1944-ieji metai, kai vis garsiau aidėjo patrankų šūviai ir vis greičiau artėjo Sovietų armija. Prisimindami pirmąją sovietų okupaciją, tą kartą lietuviai neketino pasiduoti ir stojo į beveik 10 metų trukusį pasipriešinimą prieš sovietus, dar vadinamą partizaniniu karu. Neilgai trukus šis judėjimas paplito po visą Lietuvą, neaplenkė ir Prienų krašto, kuriame tėvynę gynė ne vienas kraštietis. Lapkričio 9 dieną, minint 100-ąsias gimimo metines, Prienų muziejuje pagerbti Prienų rajono kovotojai Povilas Buzas-Žvejys, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Kazimieras Pinkvarta-Dešinys.

Renginio metu pristatyta Ritos Pauliukaitienės knyga „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“.

Skaudžią partizaninio karo statistiką susirinkusiems priminė muziejaus direktorė Lolita Batutienė: per beveik 10 metų į partizaninį karą įsitraukė apie 50 000 žmonių, apie 100 000 gyventojų dalyvavo neginkluotame pasipriešinime, kaip rėmėjai, į miškus ginti tėvynės išėjo 30000 Lietuvos patriotų, iš kurių apie 20000 žuvo. Vieniems tai tik statistika, kitiems labai reikšminga ir skaudi statistika…
Minėjime dalyvavusi Prienų rajono savivaldybės vicemerė Loreta Jakinevičienė ištarė tokius žodžius: „Keliaudami netekčių takais, mes visada prisiliečiame prie šventos atminties.“ Tikriausiai mažai kas paneigtų, jog krauju sutepta kova už tėvynės laisvę dabar yra šventas istorijos lapas. Jame gilų pėdsaką paliko tokios unikalios asmenybės, kaip Povilas Buzas, Jurgis Krikščiūnas, Kazimieras Pinkvarta, kurių išskirtinius biografinius įrašus pristatė renginio vedėja Viktorija Bielevičienė. Visi jie buvo skirtingi, kaip asmenybės, skyrėsi ir biografijos vingiai, tačiau juos vienijo vidinis užsidegimas ir meilė tėvynei.

Į minėjimą atvyko ir Punsko senjorų ansamblis „Tėviškės aidai“.

Pastaruoju metu, siekiant įprasminti partizanų paliktus pėdsakus, apie miško brolius kuriama daugiau filmų, rašomos knygos. Renginio metu pristatyta nauja Ritos Pauliukaitienės knyga „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“. J. Krikščiūnas gimė Samaroje, tačiau vos kelerių metų atsikraustė į Lietuvą, gyveno Prienų rajone (Ašmintoje) ir kiek vėliau persikėlė į Panemunę. Pačios autorės teigimu, partizaniniu laikotarpiu Prienai buvo ypatingas kraštas, nes čia kone kiekvienoje troboje buvo prijaučiančių judėjimui, kas antroje buvo bunkeris ir iš kas antrų namų tėvai išleido sūnus į partizanus. Apie Jurgį Krikščiūną-Rimvydą autorė išgirdo dar būdama vaikystėje, mat, jos patėvis Vincas Grigonis partizanavo kartu su J. Krikščiūnu, tad ir tema jai nebuvo svetima. R. Pauliukaitienės teigimu, būdavo netgi toks laikas, kai Balbieriškio miške susikūrusios partizanų grupės būrio vadas Kazimieras Degutis-Raginis nepriimdavo visų norinčiųjų į

Patriotiškas dainas atliko „Ąžuolo“ progimnazijos berniukų ansamblis.

partizanus, nes nebuvo kur jų pasikviesti: net ir žinodami, jog žus nuo priešo ginklo, vyrai „veržėsi“ kovoti už laisvę. Partizanai buvo vieni kitiems itin artimi, todėl autorė knygoje skyrė nemažai vietos ne tik J. Krikščiūnui, bet ir jo artimiesiems ir, kaip pati teigė, tai buvo tarsi dvi Jurgio šeimos – kraujo šeima ir miško. Turbūt ne veltui partizanai vadinami miško broliais…
Jurgis Krikščiūnas kartu su partizanu Vytautu Prabuliu-Žaibu žuvo Lenkijoje prie Punsko, Šlynakiemio kaime, todėl prisiminti didvyrių atvyko ne tik vietos valdžios atstovai: Prienų rajono savivaldybės vicemerė Loreta Jakinevičienė, Tarybos nariai, bet ir svečiai iš Punsko: Punkso valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis, Punsko „Aušros“ leidyklos direktorius Sigitas Birgelis. Patriotiškais pasirodymais džiugino Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos berniukų ansamblis bei Punsko senjorų ansamblis „Tėviškės aidai“.
Skaudžiais prisiminimais, mintimis bei eilėmis apie miško brolius dalijosi ir susirinkusieji. Anot vieno iš jų, partizanai puikiai žinojo, jog nugalėti rusų kariuomenės nepavyks, tačiau jiems itin svarbūs buvo ryšiai su vakarais. Siekiant informuoti pasaulį apie sovietų terorą, partizaninį karą ir padėtį Lietuvoje ne vienas iš jų žuvo, nešant žinią į vakarus.
Rimantė Jančauskaitė