„Žiburio“ gimnazijos 1949 m. laidos 70-mečiui (2019 m.)

Du triptikai
Kalbininkui Jonui Kazlauskui ir poetui Justinui Marcinkevičiui

1.
Tu šiandien taip toli, toli –
Keli jau šviesmečiai mus skiria,
Ir gedulo diena karti
Seniai jau žvaigždėmis pabiro.

Bet šiandien dar namo sugrįžk
Tuo atminties taku per sodą
Ir saulės spinduliu rašyk
Stogastulpyje meilės žodį.

Nors tėviškėlė pasikvies,
Bet gervės skris ir skris į tolį.
Gėlė daržely prasiskleis
Ir kvies Tave pareit namolio.

Pažvelk iš saulės aukštumų
Į stebuklingą kiemo ratą
Ir nusijuok iš pastangų
Tave įamžinti nemarų.

 

2.
„Nepareisiu, motinėle,
Per sodelį takeliu…“
Nesulaukei, brolužėli,
Mūsų laisvės valandų.

Nors šaukei jas savo meile,
Savo darbu atkakliu –
Mylavai mūs gimtą kalbą,
Bučiavai jos žodeliu.

Tyrinėjimų lobynai
Liko straipsniais įdomiais –
Juos talpina „Raštų“ knygos
Ir „Baltistikos“ lankai.

Tavo tėviškė kas metai
Vis gausėja žmonėmis,
Tai todėl, kad Tu čia vaikštai,
Į svečius visus kvieti.

Kaip į atlaidus suplaukę,
Giedame gimta kalba –
Jaučiam Tavo glėbį jaukų –
Su mumis Tu visada.

 

3.
„O kodėl, kodėl, o broli,
Tu lig šiolei neparjoji?“
Įsišaknijo Tavo žirgelis
Aukštam, aukštam kalnely.
Ant jo kamanėlių –
Tai Tavo žodeliai.

Dirbai, kad mūsų kalbą pažintų
Visas platus pasaulis –
Įsišaknijo Tavo žirgelis
Ne vien gimtoj palaukėj.

Tai todėl, todėl, o broli,
Tu lig šiolei neparjoji.
Įsišaknijo Tavo žirgelis,
Ant jo kamanėlių
Krauju išrašytas
Tavo laiškelis.

 

 

Justinui Marcinkevičiui

 

1.
,,Rausvos molžemio kalvos artėja – kaip lūpos – artėja…“
Just. Marcinkevičius „Kelias į namus“

Pareik dar kartą pažiūrėt
Į tą auksinį rapsų lauką.
Pakraštyje jo pasėdėk –
Pavargusio suolelis laukia.

Ir pirkios dūmas toks skalsus
Pakils Tavęs tuoj apkabinti,
Gonkelis mažas, bet jaukus
Pakvies visus čia susirinkti.

Žalsvam rūke virš žydinčių rugių
Balta mamos skarelė plaukia…
Ir tėvas glėbį dobilų
Avelei neša švelniaplaukei…

Ir Tavo broliai net penki
Ir trys sesutės susirinko.
Visi namų kampai pilni
Juokų ir klegesio džiaugsmingo.

Tai neišeik dar iš namų
Paglostyk maumedį vienmetį,
Nulėk per Skriodę liepteliu,
Rugelį keldamas žiemkentį.

Dar į Slyvyną palypėk,
Pamoki miškui suokalbingai,
Šeriuotės pievoj pagulėk,
Jos šaltinėlio atgaivintas.

Ir antaninių obuolių
Senam sode dar prisirinki –
Čia nerimą ir liūdesį kartu
Dėl Lietuvos vargų pamirški.

Gyva kovojanti tauta,
Nors niekad jai nebuvo lengva.
Ir Tu gyvenk, kovok su ja –
Mums Tavo žodis šventas.

 

2.
„Maži mes maži,
O toks didelis noras gyventi…
Visas kaimas pasivertė medžiais
Ir išėjo į pievas.
Ak, argi pirmą kartą
Į medį mes bėgam… (Just. Marcinkevičius)

Žinojo tėvas, kai sodinot
Tą maumedį kitų kraštų,
Kad jis aukščiausias, sakingiausias
Augs vienas vidury laukų.

Žaibai ir vėtros talžys medį,
Bet saulė kartais pagailės.
Ir augs jis čia gal šimtą metų –
Stiprybės mums visiems linkės.

Ir Tu su maumedžiu išaugai
Dvasia galingas ir stiprus,
Nes papročius tautos išsaugot
Tau buvo būtinai svarbu.

O, kad dabar tėvai sodintų
Su kiekvienu vaiku medžius!
Galbūt skaistesnis ir blaivesnis
Nušvistų mums tautos dangus…

 

 

3.
„Užtrenkiau už nugaros mišką,
Išėjau į lauką.
Vėjas – gūsiais – lyg norėtų išplėšt iš manęs mano paslaptį…
Kaip lapo ji, vėjau, kaip lapo“…
Just. Marcinkevičius „Carmina minora“
Kiekvienas turim savo paslaptį –
Tą juodąją eglę savy.
Bet tegul jos niekas nepastebi,
Kol lapo džiaugsmu gyveni.
Ar būtina viską išaiškint,
Atgailaut išpažinty?
Širdis juk nenori tapt viešnamiu –
Nuoga jinai negraži.
Tad lapo skausmingą gyvenimą
Tiktai po mirties jo tiri
Širdies giliojoj bedugnėje
Kaskart naują poezijos perlą randi…
2019-06-23

 

Anarsija Adamonienė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *