Audriaus Kemežio sugrįžimai

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga pagerbiant ir apdovanojant 2018 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, skambės ir birštoniečio, kino operatoriaus Audriaus Kemežio (1973 – 2018) pavardė. Šią premiją jis pelnė už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį tiltus į ateitį.
A. Kemežys – antrasis menininkas, kuriam tokia premija skirta po mirties, pirmas buvo rašytojas Bronius Radzevičius. Nacionalinių premijų skyrimo komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė – Pakerienė sakė, kad „A. Kemežio operatoriniai darbai filmuose vis dar pasirodo ir pasirodys. Jie labai gerai vertinami. Ir iš tiesų tebegyvena dabarty. Pagrindinis argumentas – kad kūryba būtų gyva dabar, net jei ji yra atsiskyrusi nuo autoriaus“. 2001 m. Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė ir mūsų kraštietis poetas Justinas Marcinkevičius.

Dirbo su geriausiais režisieriais
Audrius Kemežys gimė ir mokėsi Birštone. Domėjosi daile, fotografija. Baigęs vidurinę mokyklą, porą metų Prienuose ir Užuguostyje dėstė dailę ir anglų kalbą. Įstojęs į Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakultetą, 1989 metais Kino ir televizijos katedroje įgijo operatoriaus specialybės bakalauro laipsnį. Kurso vadovas, operatorius Jonas Gricius sakydavo, kad Audrius – geriausias jo mokinys. Mokytojo lūkesčius patenkino su kaupu. A. Kemežio filmografijoje daugiau nei 50 filmų.
Per trumpą dviejų dešimtmečių kūrybinį kelią jis dirbo su geriausiais šalies režisieriais ir prodiuseriais. „Kenotafas“, „Raminas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, „Moteris ir ledynas“ (rež. Audrius Stonys), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė), „Pokalbiai rimtomis temomis“, „Specialistė“, „Balkonas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė), „Prieš parskrendant į Žemę“, „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ (rež. Arūnas Matelis), „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas) – tai tik nedidelis sąrašas pastaraisiais metais sukurtų juostų, kurių sėkmė didele dalimi priklausė nuo Audriaus kūrybiškumo.

Reiklus, kantrus, unikalus…
Begalinis reiklumas sau, kantrybė, pasišventimas savo profesijai… Ir nuolatinis ieškojimas būdų, kaip įgyvendinti įdomiausius vizualinius uždavinius. Jis išsiskyrė ir unikaliu gebėjimu etiškai, poetiškai, įvairiapusiškai pažvelgti ir užfiksuoti filmų, su kuriais dirbo, realybę bei jos herojus…

Kviesdavo už drąsą, už tikrumą…
Apie Audriaus drąsą ieškant rakursų, įdomesnių vaizdų, „gaudant šviesą“ sklinda legendos. Trylika metų su Audriumi dirbęs dokumentinių filmų režisierius Audrius Stonys viename interviu sakė, kad Kemežį kviesdavo būtent už šią savybę.
– Kemežys buvo nepaprastai drąsus ir kūrybine, ir žmogiška prasme. Jis neturėjo mirties baimės, filmuodamas laipiodavo sienomis, leisdavosi į pavojingiausius ledynų plyšius, šokinėdavo per tarpeklius… Tarsi Angelas Sargas būtų šnibždėjęs, kad ne čia jo pabaiga, ir gali būti drąsus. Ir kūrybine prasme būdavo drąsus, nebijodavo imtis atsakomybės, – prisiminimais dalinosi A.Stonys. Pažintį su Audriumi garsus dokumentinių filmų režisierius laiko viena iš didžiausių gyvenimo dovanų.
Operatoriaus bičiulės, režisierės Giedrės Beinoriūtės teigimu, Audrių kviesdavo dirbti kartu ne tik todėl, kad jis gerai filmavo, bet ir dėl jo tikrumo – jis niekada nefilmuodavo to, kuo netikėjo. Būdamas įdėmus operatorius, jis niekada nėra savo kūryboje įžeidęs žmogaus, gyvio ar paties gyvenimo… Tai ypač etiškas operatorius…

Gausi prizų kolekcija
Birštoniečio operatoriaus apdovanojimų kolekcijoje – keturios „Sidabrinės gervės“ (tai – kasmetinis Lietuvos kino ir televizijos kino apdovanojimas, skiriamas labiausiai nusipelniusiems aktoriams, režisieriams ir kino meno specialistams), Lietuvos kinematografininkų prizas „Ąžuolas“, gausybė tarptautinių festivalių prizų. Audrius buvo nekalbus, nesigyrė savo darbais, juolab prizais. Štai tris savo „Sidabrines gerves“ „apgyvendino“ namo palėpėje Birštone. Nemėgo ir fotografuotis.

Menai traukė nuo mažens
Audriaus mama – Mikalina Kemežienė – pasakojo, kad jų giminėje menininkų nebuvo. Tiesa, pati labai gražiai piešė, mėgo skaityti knygas, žiūrėti filmus. Meno aukštumų nesiekė – nebuvo sąlygų, pusseserės paraginta įsigijo kino mechanikės specialybę. Paskyrimą gavo į Prienus, vežiojo kilnojamąjį kiną ir kaimuose rodė filmus. Ištekėjusi filmus vežiodavo ir rodydavo kartu su vyru Vytautu, gimus sūnums – Giedriui ir Audriui, pasiimdavo ir juos. Nuo mažens Giedrių traukė technika, Audrių – menai. Jis, kaip ir motina, mėgo gamtą, piešti, buvo kairiarankis, piešė ir „iš kairės, ir iš dešinės“, mėgo knygas, turėjo puikią atmintį, gerai mokėsi. Nuo mažens buvo ekstremalas: tėvus šiurpindavo karstydamasis po medžius, nardydamas Nemune, grioviais važinėdamas sulamdė ne vieną dviratį. Kartą policija jį pagavo belipantį į katilinės kaminą, mat panoro nufotografuoti kurorto panoramą. Su draugu Vytautu Žiuku, vėliau susidomėjusiu aviacija, darė aviamodelius, lankė dailę, pas Povilą Veterį – fotobūrelį. Čia pasižymėjo kaip originalus fotografas, ir buvo dažnas konkursų prizininkas. Svarstė studijuoti fotografiją, bet pasirinko operatoriaus specialybę. Labai bendravo su kitu birštoniečiu – Vilniaus meno akademijos profesoriumi Audriumi Mickevičiumi, kartu sukūrė filmą „Arklys“. Jis buvo rodomas ir Birštone. Abiejų draugų jau nebėra…
– Namo grįždavo retai, paskambinus atsiliepdavo tai iš Amerikos, tai iš Prancūzijos, Vokietijos ar kitos šalies. Sekiau jo veiklą, džiaugiausi… Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti buvo pristatytas ir 2015 -aisiais, bet… buvo per jaunas. Dabar premiją atsiims žmona Galia. Du sūneliai auga: septynerių Vincukas ir penkerių Vytukas,- pasakoja Mikalina Kemežienė.
Vasario 5 dieną sukako A. Kemežio mirties metinės. Jis palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Susirinko daug draugų, bendradarbių… Šv. Mišias Bernardinų bažnyčioje, kaip ir prieš metus, aukojo giminaitis, buvęs Lietuvos kariuomenės kapelionas Alfonsas Bulota…

Audriaus sugrįžimai
…Atmintin įstrigo televizijos ekrane matyti vieni iš paskutiniųjų kadrų su žymiuoju operatoriumi: Audrius ant pečių užsimeta sunkią kuprinę, ištardamas „iki“ kilsteli ranką, nusišypso ir lėtai kopia į snieguotą viršūnę…
Išėjo, bet grįžo. Ir ne bet kaip! Praėjusių metų rudenį Kaune vyko 11-asis Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF), kuriame pirmą kartą buvo pristatyta devynių režisierių dokumentinių ir vaidybinių filmų retrospektyvinė programa, skirta šiam ypatingam menininkui ir žmogui atminti. Festivalis buvo pavadintas Audriaus genialiais žodžiais „Kiną kuria žmonės, ne kameros“.
Gruodį birštoniškis paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu! Šiemet Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klube vasario 7 dieną prasidėjo retrospektyva, skirta operatoriui A.Kemežiui atminti. Penkis ketvirtadienius iš eilės, iki kovo 7 dienos, žiūrovams bus rodomi Audriaus nufilmuoti filmai, juos pristatys ir prisiminimais dalinsis juostų autoriai.
Ar ne laikas žymųjį birštonietį pasikviesti ir namo, į Birštoną? Ne tik su jo darbais… Galbūt jo asmenybei ir darbams atsirastų vietos ir muziejuje?
Onutė Valkauskienė