Šimtmečio žmogus – Elijošius Nonevičius (1863 – 1931)

155 -osioms gimimo metinėms

Lietuvos šimtmečio metai eina į pabaigą ir po keleto dienų pradėsime skaičiuoti antrą šimtmetį, todėl norisi prisiminti mūsų krašto šviesuolį, kurį žmonės vadino „gyvulių daktaru“ – pirmąjį Lietuvos veterinarijos departamento direktorių Elijošių Nonevičių.
1918 metais su valstybe buvo kuriamos naujos ir svarbios institucijos. Svarbus dėmesys tuo metu buvo skiriamas Lietuvoje besivystančiai veterinarijai. Tais pačiais metais buvo įkurtas Veterinarijos departamentas, kurio direktoriumi buvo paskirtas Elijošius Nonevičius. Jis tuo metu buvo baigęs Doparto (Tartu) veterinarijos institutą, apgynęs veterinarijos magistro diplomą, keletą metų dirbęs Maskvos Filipo Markovičiaus Bliumentalio chemijos ir bakteriologijos institute, už mokslinius nuopelnus apdovanotas aukso medaliu, Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo vyresniuoju veterinarijos gydytoju ir turėjo daug praktinio darbo patirties. Didžiausias Elijošiaus įnašas į veterinarinę imunologiją – pirmasis sukūrė imuninį serumą arklių įnosėms gydyti. Lietuvos valdžia jam patikėjo organizuoti veterinarijos departamento darbą. Tuo metu Lietuvoje stigo kvalifikuotų veterinarijos gydytojų, laboratorinės įrangos, moksliniams tyrimams nebuvo laiko. Tokiu sunkiu metu Elijošius Nonevičius rūpinosi esamais gydytojais, skatino jaunimą studijuoti veterinariją, netgi įsteigė savo vardo stipendiją, rėmė sunkiau besiverčiančius studentus.
Prisiminkime šio didžio žmogaus gyvenimo istoriją. Gimė jis bežemių bajorų Aleksandro ir Felicijos Nonevičių šeimoje. Pirmieji mokslai – pas kaimo daraktorių, vėliau baigė Alytaus pradinę mokyklą. Vaikiną globoti paėmė tėvo brolis Anzelmas Nonevičius. Kodėl taip įvyko, nenustatyta, nes apie tolimesnį tėvų likimą archyviniuose dokumentuose nepavyksta rasti duomenų. Yra žinoma, kad tėvo brolis paėmė auginti Elijošių ir du jo brolius. Elijošius, baigęs Alytaus pradinę, įstojo mokytis į Vilniaus gimnaziją ir ją baigė su pagyrimu, todėl jam stojant mokytis į Doparto institutą buvo paskirta valstybinė stipendija. E.Nonevičius už lietuviškos spaudos platinimą buvo areštuotas ir kalinamas Peterburge, Petropavlovsko tvirtovėje, po to išsiųstas į Kaukazą kovoti su kiaulių maru. 1892 metais, paaiškėjus naujiems faktams, jam paskiriama papildoma devynių mėnesių bausmė Lukiškių kalėjimo vienutėje. Tačiau po kalėjimo jo visuomeninė veikla tampa dar aktyvesnė. Nemokėdamas lietuvių kalbos, jis nusprendžia jos mokytis ir skleidžia lietuvybę kartu su nelegaliu lietuvių inteligentų rateliu, kuris tuo metu buvo vadinamas Dvylika Vilniaus apaštalų. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje kultūrinėje veikloje.
Dvylikos Vilniaus apaštalų draugija įkurta J. Ambraziejaus, D. Malinausko ir P. Matulionio iniciatyva. Iš pradžių buvo 12 narių, vien vyrų (iš to kilo ir pavadinimas), vėliau buvo priimamos ir moterys. Draugija vienijo įvairių pažiūrų, skirtingos socialinės padėties lietuvius. Kai kurie jų nemokėjo lietuvių kalbos, tačiau laikė save lietuviais. Draugija žadino lietuvių tautinę sąmonę, siekė įvesti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą, siekė, kad bažnyčiose mišios vyktų lietuvių kalba. 1898 metais Varšuvoje, minint Adomo Mickevičiaus gimimo 100 -ąsias metines, prie atidengto jo paminklo draugijos nariai pasirodė viešai ir padėjo vainiką su lietuvišku užrašu, o Elijas Nonevičius pasakė kalbą apie lietuvių tautinį pabudimą – tai buvo pirmoji vieša „Dvylikos apaštalų“ akcija. Po spaudos atgavimo 1904 m. draugija savo lėšomis pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“. Elijošius Nonevičius, būdamas keturiasdešimties, išmoko puikiai kalbėti ir rašyti lietuviškai, tai liudija jo ranka rašyti įvairūs dokumentai.
1922 metais buvo paskirtas veterinarinės inspekcijos gydytoju su buveine Prienuose. Gyveno Nemajūnuose, važinėjo po kaimus gydydamas Jiezno, Birštono ir kitų apylinkių gyvulius. Įvertinus jo mokslinę ir praktinę veiklą, buvo pakviestas dirbti į Lietuvos universitetą Kaune. Mokslinė taryba jį išrinko ekstraordinariniu profesoriumi ir veterinarijos skyriaus Patologinės anatomijos ir mėsos pažinimo katedros vedėju. Išėjęs į pensiją su žmona Sofija sugrįžo gyventi į Nemajūnus. Tvenkinyje augino karpius, atliko žuvivaisos tyrinėjimus, rašė mokslinius darbus. Už žvejybos įrankių ir žuvų apdorojimo priemonių kolekciją žemės ūkio parodoje apdovanotas aukso medaliu. Tačiau nemetė ir veterinaro praktikos. Neturtingų valstiečių gyvulius gydė be užmokesčio, dėl to buvo laikomas keistuoliu. Mokėdamas rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, lotynų, italų, latvių, kalbas buvo sukaupęs didelę biblioteką. Domėjosi tautosaka, susijusia su liaudies veterinarija, užrašinėjo liaudiškus gydymo būdus. Deja, niekas tinkamai nesirūpino jo archyvais, todėl didelė jų dalis sunyko.
Šiuo metu Nemajūnuose dar galima surasti namą, kuriame E.Nonevičius praleido paskutinius gyvenimo metus, žolynais apaugusius tvenkinius. Čia, Nemajūnuose, 1931 metais jis atgulė ir amžinojo poilsio. Nėra amžininkų, kurie jį prisimintų, tačiau vietinių gyventojų atmintyje dar gyvi jį pažinojusių žmonių pasakojimai apie keistuolį „gyvulių daktarą“.
Ramutė Milušauskienė
Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistė