Užmiršti vardai (IV). Kunigas Jonas Galaunė ir prelatas Vincas Vaičiulis – didieji dvasiniai ganytojai Jiezno krašte

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui

Penkeri metai Nemajūnuose
Dar kartą priminsiu, kad ir Nepriklausomybės kūrimo laikotarpiu, ir tarpukariu dvasininkija Lietuvoje suvaidino ypatingą, dominuojantį vaidmenį, tad tiesiog neturime teisės nepastebėti ir šių mūsų krašto dvasios galiūnų…

Klebonas Vincas Vaičiulis su Jiezno jaunaisiais ūkininkais ir ūkininkaitėmis 1933 m.

Nuo 1928 metų klebonas Jonas Galaunė Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos potvarkiu buvo nukreiptas į Nemajūnų parapiją. Štai ką apie šią veiklą rašė kleboną gerai pažinojęs jieznietis Lietuvos kariuomenės generolas – leitenantas Vincas Grigaliūnas – Glovackis: „Nemajūnai gražus, ramus bažnytkaimis ant Nemuno kranto. Apylinkės ir gamta labai gražios, bet pats miestelis labai ramus, stovįs toli nuo visokių centrų, pramogų, gyvenimo sūkurių. Pati parapija buvo viena tų, kur kunigas savo parapijiečius itin caro laikais matydavo tris kartus per jų gyvenimą: kai krikštijo,kai tuokė ir kai laidojo“ (Vincas – Grigaliūnas – Glovackis. Generolo atsiminimai, T.2-3, V.2018, p.134). Tiesa, generolas – leitenantas užmiršo paminėti tą ketvirtą kartą, kai kunigas kalėdodavo kiekvienais metais. „Mat sezono metu nemajūniečiai skubėdavo į Birštoną, kur vasarotojams parduodavo savo gaminius. Nepriklausomybės laikais (1918 – 1933, – V.K.). Nemajūnuose atsirado valsčius ir paštas, bet ir tas nelabai traukė parapijiečius į bažnyčią. Taigi parapija buvo labai tyli. Galėjai čia apsilankyti taip, kad nė šuo nesulotų. Aš tik vieną kartą, rodos, pasinaudojau tokiu slaptu poilsiu. Dažniausiai lankėsi kunigo Jono bičiulis Vladas Mironas, kuris kartais atvykdavo vienas, kartais su Antanu Smetona. (Tai Birštono savivaldybei – maloni naujiena. Pasirodo, kad prezidentas Antanas Smetona krašte buvo ne vieną kartą – V.K.). Su prezidentu Smetona Jonas Galaunė palaikė labai gerus santykius, nors tie santykiai kurį laiką buvo ir atvėsę“.
Kunigas Jonas Galaunė buvo žmogus visuomeniškas, mėgo kompaniją, judėjimą, veikimą, mėgo pasišnekučiuoti. Tokio būdo asmenybei – Nemajūnai ne vieta. Pradėjo jis prašyti vyskupo Kuktos, kad leistų jam grįžti į Jiezną ir kad paskirtų jį viršetatiniu vikaru be atlyginimo prie Jiezno klebono prelato Vinco Vaičiulio. Po ilgų prašymų vyskupas sutiko.
Grįžo kunigas Jonas Galaunė į Jiezną, nusipirko sklypelį, pasistatė namelį ir pradėjo šeimininkauti. Galima sakyti buvo laisvas pilietis, nes, išskyrus kasdieninių Mišių Jiezno bažnyčioje, kitų pareigų neturėjo. Tarp davatkėlių kunigas Jonas nebuvo labai populiarus, ir šios dažnai visu kuo jį skundė vyskupui. Su kunigu Jonu Galaune dar kartą susitikau 1941 m. vokiečių okupacijos metu, kai paskutinį kartą Jiezne apsilankiau“ (Ten pat).

Klebono Jono Galaunės asmenybės bruožai

Jonas Galaunė ir brolio Pauliaus šeima su Jonu Steikūnu Nemajūnuose 1931 m.

Klebonas Jonas Galaunė buvo sudėtingo charakterio – su įvairiais jo atspalviais – žmogus. Bet jame niekada nebuvo apsimetinėjimo, pozos ar vaidybos. Klebonas turėjo labai savitą jumoro jausmą. 2008 m. gegužės 27 d. laiške Kazimierai Galaunienei Jono Galaunės dukterėčia (Pauliaus Galaunės dukra) Dalia Galaunytė – Augūnienė rašo: „Turiu tokį trumpą anekdotą apie Dėdę kunigą Nemajūnuose. Dėdė mėgo iš ryto vaikščioti sodelyje ir skaityti brevijorių. Kartą Dėdė, užsilipęs ant kopėčių, sodelyje skynė vyšnias. Pro šalį ėjo dvi moterys, jos sustojo ir žiūri, tai Dėdė pakėlė sutaną ir sako: „Žiūrėkite, matote, kad aš po sutana nešioju kelnes.
Be to, per šv. Mišias, kai Dėdė kunigas eidavo per bažnyčią ir švęstu vandeniu krapydavo (šlakstydavo) žmones, jis labai mėgo tikrai gerai pakrapyti pažįstamus, taip, kad jie sėdėdavo šlapi“.
Jiezniečiai atsimena su dideliu jumoro jausmu klebono pasakytus pamokslus, kuriuose jis kritikuodavo net save. Ypač visiems yra įstrigęs „Sapnuoju ir nežinau, ar einu į dangų, ar į peklą“.
Perpildytoje bažnyčioje klebonas visiems primindavo „nebijokite prisiglausti“. Atvykstantiems priimti Santuokos sakramentą primindavo, kad „laukiame su dešromis ir pyragais“.
Nuoširdžius gerus žmones (klebonas J.Galaunė turėjo ir psichologo talentą) klebonas retkarčiais ir pavaišindavo taurele, ištardamas žodžius: „Va, šitą nuodėmę, pirmiausia, man išpažinsi“. Svarbiausias Jono Galaunės charakterio bruožas buvo jo demokratizmas, tiesumas, nebijojimas išreikšti savo nuomonę. Visuomet užtardavo atsitiktinai pakliuvusiuosius į daboklę, 1941 m. birželio 14 dieną siuntė patikimus žmones įspėti inteligentus apie prasidėjusią tremtį. Po savaitės prasidėjus sukilimui prieš besitraukiančius sovietus, pasisakė prieš susigundžiusių komunistinėmis idėjomis, bet nenusikaltusių kraštui krauju ir išdavystėmis, asmenų sušaudymą.

Testamentas

Klebonas Jonas Galaunė su klebonu V.Jezukevičiumi (pirmas iš kairės, klieriku Antanu Daunoru (sėdi pirmas iš kairės).

Po klebonavimo Nemajūnuose Jonas Galaunė gyveno savo namelyje, retkarčiais padėdavo mišiose prelatui V.Vaičiuliui. Sveikata silpo. Klebonas dar nežinojo, kad jį pradėjo kamuoti inkstų vėžys.
1943 m. kovo 15 d. Jonas Galaunė parašė šį testamentą: „Pavesdamas pilnon atsakomybėn Jiezno Romos Katalikų parapijai nuosavą sklypą žemės su namu ir tvarteliu, uždedu pareigą Jiezno parapijiečiams, kad jie savo lėšomis palaidotų mano kūną. Laidotuvės turi būti kuo kukliausios, be pamokslų, prakalbų, grabas turi būti prastas, arnotas senas. Klebonas Jonas Galaunė“ (Jiezno parapijos byla, Kaišiadorių vyskupijos archyvas).
1945 – 1946 metais Jonas Galaunė sunkiai sirgo, labai išgyveno dėl sovietinio teroro ir žmonių tremčių, įvairių įskundinėjimų.
1946 m. liepos 3 d. klebonas Jonas Galaunė mirė. Prelatas V.Vaičiulis išpildė paskutinę klebono J.Galaunės valią. Jis buvo palaidotas Jiezno bažnyčios šventoriuje.

Prelatas Vincas Vaičiulis ir Suvalkija
Ilgametis Jiezno parapijos ganytojas (1928 – 1960) prelatas Vincentas Vaičiulis gimė 1891 m. lapkričio mėn. 18 d. (kitais duomenimis rugsėjo 18 d.) Alvito parapijos Viščiakiemio kaime. Jo tėvai – Juozapas Vaičiulis ir Agota Dambrauskaitė – Vaičiulienė buvo darbštūs ir pamaldūs žemdirbiai, svajoję vieną iš vaikų išleisti į kunigus. Kaišiadorių vyskupijos istorikas N.Švogžlys – Milžinas Vincento Vaičiulio tėvus apibūdino kaip tipiškus anų laikų suvalkiečius, susipratusius, apsišvietusius, darbščius ir veiklius, išdidžius ir siekiančius garbės bei pripažinimo. Anot istoriko, „Vaičiulių šeimos gyvenime viskas buvo aiškiai apgalvota, nuspręsta ir gana griežta suvalkietiško režimo tvarka“ (N.Švogžlys – Milžinas, Prelatas Vincentas Vaičiulis – Kaišiadorių vyskupijos archyvas, 1970, p.3 ).
Šeimoje dar augo Vincento Vaičiulio brolis Juozapas ir sesuo Magdalena. Vincentas 1903 – 1905 m. mokėsi Vilkaviškio pradžios mokykloje, o 1907 – 1911 m. – Marijampolės gimnazijoje. 1911 m. dvidešimtmetis jaunuolis nuvyko į savo vyskupijos centrą Seinus ir įstojo į kunigų seminariją. Joje jis mokėsi ketverius metus (1911 – 1915 m.). Didele kliūtimi studijose seminaristui buvo lenkų kalbos prastas mokėjimas, bet jis pamažu tą spragą įveikė.

Pirmojo pasaulinio karo keliais

Su pavasarininkais Jiezno klebonijoje 1934 m.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sujaukė seminaristo siekius. 1915 metais Vincentas Vaičiulis jau buvo djakonas, tačiau dėl karo grėsmės su kitais kurso draugais iš Seinų turėjo atvykti Vilniun, o vėliau net į Minską, kur „1915 m. liepos 19 dieną katedroje Seinų vyskupas Antanas Karosas šalia kitų įšventinamų Seinų kunigų seminarijos auklėtinių įšventino į kunigus ir Vincą Vaičiulį („Viltis“, 1915 07.22, nr.162(403), p.2).
1915 m. „Vilties “ publikacijoje apie primicijas Aušros Vartuose pastebima, kad sekmadienį, liepos 26 dieną, Seinų kunigų seminarijos auklėtinis kunigas Vincas Vaičiulis atlaikė pirmąsias šventas mišias, archidjakonaujant kun.l. Markuckiui. Gražų, jausmingą pamokslą pasakė kanauninkas Olesčiukas. Primicijantui niekuomet mintis neatėjo, jog jam atsieis svetimoje vyskupijoje švęsti savo amžiaus iškilmę. Karui prasidėjus, per pernykščias vakacijas kun.Vincas viešėjo pas savo tėvelius. Bet liūdnos tai buvo vakacijos ir ne kartą grėsė jam pavojus – du mėnesius gyveno rūsyje po sprogstančiu „čemodanu“. Galų gale sugrįžo seminarijon (Išsikėlusioje į Vilnių, – V.K.) ir čia per ištisą žiemą, armotoms bestaugiant, ruošėsi prie šventimų“ („Viltis“, 1915.08.01, nr.171(412), p.2).
Kunigas Vaičiulis kurį laiką pasiliko Vilniuje ir dirbo vikaru Aušros Vartų bažnyčioje.
1915 m. rugsėjo mėnesį Vilnių okupavo kaizeriniai okupantai. Seinų vyskupijos administratoriui M.Dabrilai paraginus, trūkstant kunigų, V.Vaičiulis grįžo į Vilkaviškį, kur 1915 – 1920 m. buvo Vilkaviškio vikaras ir naujai įsteigtos lietuvių gimnazijos kapelionas.

Vincas Vaičiulis ir „Žiburio“ draugija
„1918 m. pradžioje Vilkaviškio vikaro, kunigo Vinco Vaičiulio rūpesčiu atgaivintas čia „Žiburio“ draugijos skyrius, kuris dėlei karo aplinkybių pusketvirtus metus jau neberodė gyvybės. Sausio 6 dieną parapijos namuose įvyko šios katalikiško švietėjiško pobūdžio organizacijos steigiamasis skyriaus susirinkimas“ („Tėvynės sargas“, 1918 sausio 29, nr.4, p.8). Šiame susirinkime buvo apsvarstyti skyriaus narystės knygyno organizavimo, metinio mokesčio klausimai, išrinkta skyriaus valdyba. Valdybos pirmininku buvo išrinktas Vincas Vaičiulis. Tarp kitų 8 valdybos narių dideliu aktyvumu pasižymėjo jo padėjėjas Jonas Gavėnas, iždininkas ir knygininkas vilkaviškietis Antanas Krikščiukaitis. Valdyba nusprendė Vilkaviškyje organizuoti katalikišką chorą (Ten pat).

Kunigas V. Vaičiulis – Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos steigėjas
1918 m. sausio mėn. 6 d. V.Vaičiulio ir kitų bendražygių iniciatyva atkurtas „Žiburio“ skyrius jau vasario mėn. įsteigė suaugusiųjų kursus, kuriuos lankė apie 300 jaunimo. 1918 m. lapkričio 15 dieną kunigo V.Vaičiulio iniciatyva buvo įsteigta Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija. Gimnazijos direktoriumi paskirtas Stasys Vaitkevičius. 1918 m. lapkritį joje mokėsi 2 klasės su 49 mokiniais. Apie klebono rūpinimąsi gimnazija liudija daugybė dokumentų. Tai kartu su direktoriumi parašytas prašymas švietimo ministrui J.Tubeliui, kuriame dėl gimnaziją lankančių skaičiaus augimo prašoma atidaryti trečiąją, ketvirtąją ir penktąją gimnazijos klases. Prašymo pabaigoje pabrėžiama: „Atsakymą ant prašymo meldžiame pranešti ar gimnazijos vedėjo, ar „Žiburio“ skyriaus pirmininko ir Centro įgaliotinio kunigo Vinco Vaičiulio vardu“ (LCVA, f.391, ap.2, b.1871, l.21 – kalba netaisyta). Tai daugkartiniai prašymai Švietimo Ministerijai pašalpoms mokytojų atlyginimams apmokėti (Ten pat, p.19, p.30). Tai Vinco Vaičiulio ranka prašymas pašalpai dėl brangiai nuomojamo gimnazijos pastato (Ten pat, p.33). Tai ir gimnazijos pajamų išlaidų sąmatos (Ten pat, p.34, p.52,53).
Vincas Vaičiulis nuo pat pirmųjų gimnazijos dienų gimnazijoje buvo gimnazijos kapelionas, dėstė tikybą ir Lietuvos istoriją. 1920 m. pradžioje jis turėjo 12 tikybos pamokų ir 4 Lietuvos istorijos pamokų krūvį (Ten pat, b.1872, p.57).
1920 – 1921 metais kunigas Vincas Vaičiulis dirbo Alytaus gimnazijoje, kur daug padirbėjo steigdamas pavasarininkų ir ateitininkų organizacijas. 1921 – 1923 metais jis dirbo Lietuvos kariuomenės Ulonų pulko kapelionu Kaune.
1923 metais jis yra vėl paskiriamas kapelionu Vilkaviškio gimnazijoje. Čia jis gimnazijos administracijos yra labai nuoširdžiai sutinkamas. Dvasiškio ir mokytojo darbas jam labai patiko, jis buvo kolegų ir gimnazistų gerbiamas ir mylimas. Kitas jo gyvenimo etapas – darbas kapelionu ir mokytoju Aukštadvario mergaičių prekybos progimnazijoje (1924 – 1928). Iš čia kaip dvasinis ganytojas jis atvyko į Jiezno parapiją. Prelatas buvo vienas ryškiausių tarpukario dvasinių ganytojų kaimyninėse vyskupijose.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas