Pradėkim nuo krašto istorinės atminties šaknų
Jiezno amtsforšteris Roth su Jonu Galaune ir artimaisiais.
Jau pagrindinėje mokykloje mokomės istorizmo principo, kuris pabrėžia, kad visus istorinius reiškinius, asmenybes reikia vertinti istorinio laikmečio, istorinių aplinkybių visumoje. Tik ne visuomet tokiems vertinimams užtenka žinių ir noro dirbti. Peržiūrėjęs Prienų krašto muziejaus išvardytų asmenybių sąrašą, šiek tiek nudžiugau: į sąrašą buvo įtrauktos visiems mums žinomos garbių klebonų Prano Bieliausko, Broniaus Bulikos, žinomo visuomenės veikėjo ir parlamentaro Kosto Daunoro (o ne klaidingai įrašyto Kosto Daunoros) pavardės. Bet ir nustebau: negi tik tiek? Jiezno krašto žmonės čia nerado žmonių, kurie tarpukariu ir net pokariu reprezentavo šį kraštą. Tūkstančiai to meto mūsų ūkininkų, šimtai savanorių ir partizanų, šaulių, karinės tarnybos šauktinių, šimtai pavasarininkų, jaunalietuvių, katalikiškų moterų organizacijų narių, dešimtys mokytojų, savivaldybininkų, policininkų paklaustų: „O kur tarpukario dvasios galiūnai: klebonas Jonas Galaunė, prelatas Vincas Vaičiulis, suformavę tautinius, dorovinius krašto žmonių principus? Kur šaunioji Jiezno knygyno ir arbatinės vedėja, savanorių maitintoja, katalikiškų organizacijų šefė, partizanų rėmėja, pogrindininkė, sovietų genocido kankinė Anelė Švenčionaitė – Šaulinskienė? O kur 64 metus nuo pat nepriklausomybės laikų išdirbusi mokytoja, pavasarininkė, bažnyčios pagalbininkė Marija Kaluževičiūtė? Kur visoje Lietuvoje žinomo sklandytojo Jurgio Steikūno, karo lakūno Juliaus Celiešiaus pavardės? Nejaugi Lietuvai ir kraštui nenusipelnęs generolas leitenantas Vincas – Grigaliūnas Glovackis?
Supratau, kad ir vėl pasiklydome sovietmetyje.
Klebonas Jonas Galaunė: biografijos bruožai
Remiantis šiais metais „Gyvenime“ atspausdinta medžiaga apie 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniaus konferencijos narį Joną Galaunę („Ne dėl trupinio aukso, ar gardaus valgio šaukšto“, Gyvenimas, 2018 m. kovo mėn. 15 d., nr. 12 (10070), p.3, p.12), ši asmenybė galėjo būti įrašyta į asmenybių šimtuką. Muziejininkai gali naudotis visa krašte, Lietuvoje ir užsienyje skelbiama medžiaga, tik turi gerbti kūrybines autorių teises.
Nekartosiu šiame straipsnyje argumentuotų minčių, rašydamas apie didį šio krašto žmogų, remsiuosi naujais faktais… 1934 metais liepos 5 dieną kunigas Jonas Galaunė savo biografijos lape Kaišiadorių vyskupijai rašė: „Gimiau 1876 m. lapkričio 9 d. Veprių parapijoje, Pagelažių kaime (dabartinis Ukmergės rajonas, – V.K.), 1894 – 1895 m. baigiau Vilniaus 4 klasių gimnaziją rusų kalba. 1896 – 1900 m. mokiausi Vilniaus kunigų seminarijoje. Į subdjakonus ir djakonus buvau įšventintas 1899, į kunigus – 1900 m. Šventimus priėmau iš Vilniaus vyskupo Zveravičiaus. Ėjau vikaro pareigas Gardine, Volkovysko dekanate, klebono – Sokolianuose – Sokulkos dekanate“ (Kauno Galaunių namo – muziejaus medžiaga). Nuo 1909 m. gruodžio 3 dienos iki 1910 m. liepos 3 d. klebonas dirbo Giedraičių Joniškių (ne Šiaurės Lietuvoje, – V.K.) parapijoje. Čia, sulenkėjusioje parapijoje, jis įvedė ir lietuviškas pamaldas. Dėl to teko susidurti su sulenkėjusių dvarininkų, ypač Jano Zajančkovskio intrigomis. Vieną kartą lietuviškų pamaldų metu įsiutusi lenkomanų minia prieš kleboną bandė panaudoti net fizinę jėgą. Prasidėjo teismai su lenkomanais, kuriuos klebonas laimėjo: lietuviškos pamaldos buvo įteisintos, lenkų dvarininkai buvo nubausti piniginėmis baudomis. Čia, Janiškiuose, iš bajoro, kalbančio lenkų kalba, klebonas tapo lietuvių patriotu.
Pakeliui į Lietuvos valstybę
Klebonas Jonas Galaunė ir prelatas Vincas Vaičiulis – Jiezno dvasiniai ganytojai tarpukariu.
Nuo 1910 m. pradėjęs dirbti Jiezno parapijoje daug dėmesio skyrė vaikų supažindinimui su tikėjimo tiesomis. Jo ir kitų inteligentų dėka buvo suprasta, kad, siekiant lietuviškumo, reikia perimti ekonomines pozicijas iš kitataučių. Buvo įsteigtas lietuviškas kooperatyvas, lietuviška arbatinė, dvi taupomosios kasos. 1911 m. netoli dabartinio kultūros ir laisvalaikio centro buvo įsteigta pirmoji Jiezno ligoninė (ligonbutis). Šioje ligoninėje klebonas teikė ligoniams sakramentus. Klebonas tarp kaimo žmonių propagavo lietuviškos spaudos: „Aušra“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“ prenumeravimą.
1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. liepą jis pasiekė ir Jiezną. Karas atnešė daug nelaimių krašto žmonėms. Jų pasėliai buvo sunaikinti, kai kurių sodybos buvo sunaikintos, per 200 žmonių buvo pašaukti į carinę karinę tarnybą. Nuo kaizerinių okupantų nukentėjo ir pats klebonas. Iš jo buvo atimti du žirgai, dvi karietos, vienkinkis vežimas, pakinktai, balnas, 40 didelių vaškinių žvakių, 30 kietmetrių malkų ir t.t. (Galaunių namų muziejaus medžiaga).
„Svečių stalo“ diplomatija
Okupantai iš žmonių reikalavo vis naujų rekvizicijų maistu, grūdais, vilna. Klebonas Jonas Galaunė suprato, kad reikia užmegzti draugiškus ryšius su kreizhauptmanu (krašto kariniu viršininku) Ripiu ir taip išspręsti naudingus kraštui klausimus. Klebonas šį viršininką gerai pavalgydindavo ir pavaišindavo, įdėdavo dovanų. Po kurio laiko okupantų viršininko reikalavimai šiek tiek sumažėjo. 1916 m. lapkričio 20 d. okupacinės valdžios sprendimu buvo leista kurti lietuviškas parapijines mokyklas Jiezne, Liciškėnuose, Sobuvoje, Slabadoje, Dukurnonyse, Kašonių dvare, Marginiuose, Kisieliškėse, Sundakuose.
Šias parapijines mokyklas prižiūrėjo mokytojas Galaunė. Jose lietuvių kalba buvo dėstoma tikyba, skaičiavimas, rašymas, skaitymas, giesmės, Lietuvos istorija ir geografija. Tai buvo pirmosios mokyklos lietuvių kalba, pirmosios religinio ugdymo įstaigos lietuvių kalba. Kartu tai buvo paruošiamoji pakopa valstybiniam pradiniam mokymui krašte. Pradžios mokyklos pačių mokytojų iniciatyva pradėtos steigti po Nepriklausomybės paskelbimo 1918m. rudenį. Pagal paruoštas Švietimo ministerijos programas šios valstybinės – institucinės mokyklos pradėjo dirbti 1919 m. pradžioje. Klebonas Jonas Galaunė tarpukariu buvo nuolatinis tikybos dėstytojas Jiezne.
1915 – 1917 m. buvo labai sudėtingi kraštui. Krašte siautė dezinterija, vidurių šiltinė. Tai didele dalimi lėmė higienos nesilaikymas, muilo nenaudojimas. Ir nesigėdykim pripažinti, kad kaimo žmonės iki kaizerinės okupacijos neturėjo tualetų, jais nesinaudojo, aiškindami, kad aplinkui krūmų pilna. Klebonas pamoksluose aiškino higienos svarbą, reikalavo iš žmonių įsirengti lauko tualetus. Klebonas kartu su kaimų seniūnais aplankydavo žmones, tikrindavo tualetų buvimą. Po keleto metų atrodytų labai buitiško darbo sumažėjo epidemijos mastai (Liciškėnų kaimo gyventojo Stasio Ligeikos ir Vilūnėlių kaimo gyventojo Jono Noreikos prisiminimai 1969 m).
Tuo pat metu Vilniuje tarp pabėgėlių siautė badas. Badavo ir žemiečiai kunigai Pranas Bieliauskas, Aleksandras Mikaila, Vladislavas Jezukevičius, žinomi kunigai Povilas Dogelis, Juozapas Kukta, badavo žymus krašto visuomenės veikėjas, vėliau parlamentaras Kostas Daunoras ir jo vadovaujamos Šv.Zitos moterų draugijos narės. Tad per vietinį kaizerinį pareigūną Roth, apeidamas vokiečių draudimus vykti į Vilnių, Jonas Galaunė ne kartą vežė maisto produktus nurodytiems asmenims. 1918 m. gegužės 30 d. klebonas Jonas Galaunė paėmė į kleboniją prieglaudon keletą vilniečių našlaičių („Voruta“, 2008 kovo 15 d. nr.51 (647), p.8).
1917 m. rugsėjo 18 – 22 dieną kartu su žemiečiais kunigu Pranu Bieliausku, jo sekretoriumi, žinomu visuomenininku Kostu Daunoru ir Kašonių dvaro savininku Kazimieru Steikūnu dalyvavo Vilniaus Lietuvių konferencijoje, išrinko Lietuvos Tarybą ir įgaliojo ją atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Nuo 1918 m. vasario 16 dienos iki 1919 m. kovo klebonas – Jiezno dvasinis ir politinis vadovas, parapijos komiteto pirmininkas.
Valstybės ir savivaldybės tarnyboje
Nemajūnų klebonas J.Galaunė 1930 m. sutinka Vytauto Didžiojo paveikslą.
Jonas Galaunė kartu su Jiezno inteligentais kvietė savanorius ginti Lietuvą. Jis juos savo lėšomis aprengdavo, apaudavo, pamaitindavo, išrašydavo metrikų nuorašus. 1918m. gruodžio 31 dieną per 50 savanorių 5 rogėmis išvyko į Alytų. Galaunė 1919 m. vasario 10 d. mūšyje buvo bolševikų paimtas į nelaisvę, ties Stakliškėmis ketinta jį nužudyti. Tik vieno lietuvio, tarnavusio bolševikams, pastangomis jis buvo išgelbėtas. Brolio Pauliaus ir Augustino Janulaičio dėka 1919 m. balandžio mėn. iš bolševikų kalėjimo Vilniuje buvo paleistas.Vėliau rėmė Jiezno komendantūros kareivius. Jieznas išsiskiria didžiuliu 1919 – 1920 m. nepriklausomybės kovose dalyvavusių savanorių skaičiumi, tai buvo didelis klebono nuopelnas.
Parapijos komiteto pirmininkas parinko tinkamus pareigūnus milicijoje (to meto pavadinimas, – V.K.), todėl krašte sutvirtėjo tvarka, sumažėjo plėšimų ir vagysčių. Jis, padedant seniūnams, tinkamai išspręsdavo žemės ginčų klausimus. Tačiau jį kamavo biurokratizmas, darbo imitavimas, valdininkų savanaudiškumas.
Parapijos komiteto pirmininko Jono Galaunės laiškas
Alytaus apskrities Tarybai. Laiškas rašytas trys savaitės prieš Jiezno mūšį. „Bolševikai jau yra užėmę Vilnių. Eina pirmyn. Ryt, užporyt gali atsidurti mūsų apskrityje. Labai pageidaujama būtų išdirbti ir sudaryti vienodą taktiką, kurią jiems atėjus turi laikytis komitetai ir tarybos. Dėl svarstymo anksčiau išdėstytų klausimų Jiezno parapijinis komitetas iškelia sumanymą kuo greičiau sušaukti susirinkimą apskričio komiteto tarybų ir valdžios „įgaliotinių“ (LCVA, f.399, ap.1, p.649a).
Deja, susidariusių aplinkybių visuma buvo tokia, kad šis kvietimas nebuvo išgirstas. Klebono Jono Galaunės mintys atskleidžia sudėtingą lietuviškos savivaldos pradžią mūsų krašte:„Keliaujant užrištomis akimis nebegalima nukeliauti. Tokiu keliu iki šiol keliauja apskričio tarybos ir komitetai. Kaip kas išmano, tas taip daro. Jokių instrukcijų nei nuo valdžios (Lietuvos Laikinosios vyriausybės Kaune, – V.K.), nei nuo apskrities Tarybos nėra gaunami. Paskirti yra nuo valdžios visokie įgaliotiniai, bet žmonės apie juos nieko nežino, nes niekam jie nesirodo. Siunčia jie tik komitetams ir taryboms paliepimus. Pasielgimams kai kurių stoka takto. Tarybos ir komitetai tverti ant demokratiškų pagrindų, valdžios įgaliotinių – ant biurokratiškų. Taip veikiant ir vieniems, ir kitiems, vietoje atstatyti mūsų Tėvynę, mes ją ardome, vietoje tvarkyti, mes ją vedame prie anarchijos. Toks veiksmas toliau yra negalimas. Dėl užkirtimo jam kelio, reikia būtinai aiškiai žinoti apie kompetenciją komitetų ir tarybų ir apie santykius paskutiniųjų ir valdžios įgaliotinių“ (Ten pat, p 649).
Daugelis minčių aktualios ir šiandien. Jiezno klebonas Jonas Galaunė asmeniniu principingumu ir veiklumu įveikė valdžios krizę krašte. O jo laiško žodžiai dabarties apmąstymui…
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“