„Vaižgantas – šviesusis Birštono taškas“

Turbūt nėra kito tokio rašytojo, žymaus žmogaus, kuris taip mėgo Nemuno delne įsisupusį Birštoną: čia ilsėjosi, žavėjosi nuostabia gamta, pasiūlė mineralinio vandens šaltinius pavadinti „Vytautu“, „Birute“, kvietė pamiršti vokiškus kurortus ir „birštonuotis“. Vaižgantas buvo dosnus Birštonui. Ir birštoniečiai jo nepamiršta. Čia Vaižgantą mena jo vardu pavadinta gatvė, 2016 m. pastatytas paminklas (aut. Gediminas Piekuras), o rugpjūčio 23 -iąją, ketvirtadienį, Birštono viešoji biblioteka vėl pakvietė į Vaižganto atminimo vakarą Birštono kurhauze.


Sakralumu alsuojančioje literatūrinėje kelionėje mus lydėjo literatūrologė, prof. habil. dr., Vaižganto premijos laureatė Viktorija Daujotytė, Juozo Tumo – Vaižganto muziejaus Kaune vedėjas Alfas Pakėnas bei lininiais rūbais pasipuošusios aktorė Olita Dautartaitė ir smuikininkė Ilona Klusaitė. Smuikininkė prisipažino, kad suknelę pati pasipuošė tautiniais motyvais, nes tiesiog gyvena lietuvybe, ypač pasinerdama į sutartinių gelmes. Tai buvo galima pajusti ir iš jos pasirinktų atlikti melodijų, kurios stiprino vakaro nuotaiką.
Vaižgantas buvo ne tik rašytojas, kunigas, visuomenininkas, politikas, bet ir muziejininkas. Jis rinko žinias apie lietuvių rašytojus, poetus, visuomenės veikėjus, pirmasis Kaune įkūrė Kultūros muziejų, vėliau pavadintą Humanitarinių mokslų fakulteto muziejumi. Taigi jo asmenybė tikrai unikali ir plati. Pasak Balio Sruogos: „Universalus Vaižgantas kaip Viešpaties diena“.
Juozo Tumo – Vaižganto muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas pasidžiaugė, kad šis vakaras bus tarsi gražus perėjimas nuo jubiliejinių Vydūno prie 2019 m. minėsimų Vaižganto metų. Šia proga numatoma daug renginių, bus leidžiami nauji raštų tomai. Pirmąją knygą Vaižgantas išleido būdamas trisdešimt trejų, tačiau niekad nelaikė savęs tikru kūrėju. Interviu „Naujajai Romuvai“ jis sakė: „Aš esu iškritęs iš kūrėjo balno. Nesu kūrėjas“. Gal todėl, kad kūrybingumo bei poezijos pradus rašytojas įžvelgė kiekviename žmoguje. Vaižgantui poezija nebuvo tik poetų teisė, ja gali pasinaudoti kiekvienas žmogus, jei tik jis atsiveria. 
Aktorės Olitos Dautartaitės atmintyje giliai įstrigęs prieš 28 metus Šiauliuose statytas spektaklis pagal apysaką, „Dėdės ir dėdienės“. Jos ištraukos skambėjo ir šio vakaro metu. Aktorė su dideliu ilgesiu, tarsi išsiveržusiu iš pačių širdies gelmių, sakė: „Tai toks gražus kūrinys, tiesiog tvėrinys. Tai liko visam laikui… ir tegul lieka… Ačiū…“. Retai tenka išgirsti tokią gilią, prasmingą, nuoširdžią padėką. Tarsi Vaižgantui, tarsi žemei, kad jį augino, ar tai Dievui, kad jį siuntė, o gal mums, kad išgirdom, atėjom…
Literatūrologės, prof. habil. dr. Viktorijos Daujotytės mintys apie Vaižgantą krito tarsi gražiausi žiedai: „Vaižgantas – šviesusis Birštono taškas, šviesusis Lietuvos taškas. Tautos istorija priklauso nuo to, kiek tautoje pasirodo, gimsta ypatingų, gilių asmenybių, kurios, savo prigimtimi būdami aukštai, kiek įmanoma lenkiasi prie paprastų žmonių. Rugpjūčio 23-ioji, Juodojo kaspino diena, labai tinkama galvoti apie Vaižgantą, nes tai asmenybė, kuri sudėtingu laiku atsistodavo ten, kur turi būti, ir pasakydavo tai, ką turi pasakyti. Jo didžioji paslapties galia – pajusti, iš ko ir kaip susideda lietuviškumo branduolys.“ Savo kūriniuose jis stengėsi žmonėms suteikti pasididžiavimo jausmą, parodyti jų turimą didelę vidinę kultūrą, ant kurios galima statyti rūmus: „Prakrapštyk tą luobą ir rasi europietį“, – sakydavo Vaižgantas.
Juozo Tumo – Vaižganto muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas pakvietė padiskutuoti apie ankstyvąją Vaižganto kūrybą. Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė atkreipė dėmesį į tai, kad Vaižgantui nepaprastai svarbus buvo vaizdas, vaizdelis. Už tai yra gavęs kritikos, tačiau būtent per juos jis perteikė didžius dalykus. Ir tie „Aukštaičių vaizdeliai“, jį lydėję jau ankstyvojoje kūryboje, pasak V. Daujotytės, yra unikalus dalykas, besisiejantis su J. Biliūno „Kūdikystės sapnais“. Vaižgantas ypač daug dėmesio skyrė vaikystei, suvokė ją kaip gyvenimo pagrindą. Jis jautė būtinybę bendrauti su jaunais žmonėmis, suvesti juos su gyvenimo tikrenybe, tačiau ne didaktiškai, o nuosekliai. Ir literatūrologė, ir Alfas Pakėnas sutiko, kad Vaižganto eseistikos knygą „Jaunam veikėjui“, rašytą kunigui, rekomenduotina perskaityti kiekvienam jaunuoliui.
Nedrąsiai, tarsi bijodami suplėšyti vakaro šventumą, bet paraginti vakaro vedėjo Alfo Ramanausko, klausytojai uždavė juos dominančius klausimus: kaip nutiko, kad iki šiol nežinoma, kur yra Vaižganto kapas ir kaip Vaižgantas, būdamas kunigas, galėjo parašyti erotinių motyvų turinčią apysaką „Nebylys“. Alfo Pakėno teigimu, dėl Vaižganto Amžinojo poilsio vietos yra daug versijų, tačiau labiausiai tikėtina, kad Vaižganto palaikus bus pasiglemžęs Kauno potvynis, nes dieną po potvynio, viename laikraščių randama žinutė, jog potvyniui nuslūgus, iš karstų, buvusių Vytauto bažnyčios kriptoje, buvo pilamas vanduo, palaikams buvo suteikti nauji bažnytiniai aprėdai.
Atsakydama į antrąjį klausimą literatūrologė Viktorija Daujotytė, pasiremdama ilgamečiais literatūros ir rašytojų gyvenimų tyrinėjimais bei pasikliaudama Vaižganto kūrybiniu potencialu, kalbėjo apie tai, kad „nepatirtis yra tokia pat galingai įtraukianti ir reikšminga, kaip ir patirtis, nes rašytoją veda nuojauta, o galvojantys kitaip gali taip ir likti kūrinio prieangyje“.
Vakaro pabaigoje Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė padėkojo svečiams ir prisipažino, kad kiekvienas vakaro metu ištartas žodis, kiekviena mintis smigo giliai į širdį. Kitaip ir negalėjo būti… jei tik turėjai širdį…
Ledina Tamošiūnienė
Projektą organizuoja:
Birštono viešoji biblioteka
Remia: Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, Birštono savivaldybė 

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.