„Ta praeitis tokia graži, tokia įkvepianti“…

Birštono kurhauze į vakarą, skirtą pirmajam lietuviškai suvaidintam spektakliui „Amerika pirtyje“ (autorius Juozas Vilkutaitis – Keturakis), režisuotam nenuilstančių tautos kėlėjų, lietuvių rašytojų Gabrielės Petkevičaitės – Bitės ir Povilo Višinskio, nepabūgę gausaus rugpjūčio lietaus, Žolinės išvakarėse nuplovusio žemę ir ne tik, sugužėjo gausus būrys neabejingų savo tautos praeičiai žmonių.

 

Jų laukė susitikimas su aktoriais Egidijum Stanciku, Algirdu Pintuku, Mile Šablauskaite, kompozitoriumi Teisučiu Makačinu.
Kaip visados, ir įprastai, paprastai, bet ir nepaprastai į sceną žengė ir vakarą vedė Kauno Nacionalinio dramos teatro vadovas, aktorius E. Stancikas. Aktorius, versdamas istorijos puslapius, pažvelgė į praeitį, primindamas apie tai, kaip autoriaus talento ir pajautos dėka gimė pjesė „Amerika pirtyje“. „Šimtmečio metai ir mūsų karta, kuriai tiek daug duota, kurianti šiandienę Lietuvą. Ar esame tiek subrendę, kad galėtume lygiuotis į tai, ką davė tautos didieji, kad ta pati Lietuva būtų gyva? Kiek daug žmonių istorijoje siekė aukštumų, degino save, kad kalbėtume gražia lietuviška kalba. Ta praeitis tokia graži, tokia įkvepianti…“, – kalbėjo vakaro vedėjas, palydimas tarsi muzika skambančios tylos.
Už lango tuo metu šniokštė lietus, dangų skrodė žaibai… Viskas tarytum į vienį buvo susilieję, tarsi liudijo, kaip svarbu, kas ir iš kur esame. „Niekada nenuvertinkim savęs, nes nežinom, kokius iššūkius, galimybes padovanot gali rytojus“, – ragino aktorius, prisiminęs Žemaitę, Višinskį, Bitę – laikmetį, kuris buvo labai svarbus ateičiai. Juk ir spektaklis „Amerika pirtyje“, viešai pirmą kartą suvaidintas lietuviškai 1899 metais Palangoje, gyvavo ir surinkdavo pilnas sales žiūrovų ir sovietmečiu, ir Sąjūdžio laikais, ir, pasak Egidijaus, „sočiame Nepriklausomybės laikotarpyje“. 1974 metais Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyta „Amerika pirtyje“ ir dabar yra teatro repertuare.
Skaitydamas mokytojos Anarsijos Adamonienės prisiminimus, E. Stancikas priminė ir apie pjesės autorių, jo unikalų likimą, gyvenimą, kuris neatsiejamas ir nuo Prienų, kur Juozas Vilkutaitis dirbo notaru, gyveno ant Nemuno kranto, netoli Kęstučio paminklo, vietoje, kurią šiais laikais myli mūsų žvejai. Beje, kaip rašo mokytoja, Vilkutaičio namai buvę Prienų inteligentų susitikimo vieta be alkoholio ir kortų.
„Amerika pirtyje“ dramos meno atžvilgiu buvo ir yra šedevras. Spektaklis vaidintas klojimuose, seklyčiose. „Vaidinome prie pirties Rumšiškėse, miške, prie ežero, Lietuvoje ir ne tik, aktorius Pintukas išvertė ir į esperanto kalbą“, – neišsenkančių įdomių atsiminimų pynę toliau pynė gerbiamas Egidijus. Ir, matyt, ją būtų galėjęs pinti iki vidurnakčio. O mano mintys tuo metu nušoko į studijų metus Kaune, kai stovėdavome ilgose eilėse bilietų į tą pačią „Ameriką pirtyje“, „Šventežerį“, „Smėlio klavyrus“, „Ilgą Kalėdų vakarienę“, daugelį kitų spektaklių su žinomais aktoriais, kurių įtaigūs vaidmenys išlikę visam gyvenimui. Jie visi tokie savi: Varnaitė, Zelčius, Strakšytė, Mackevičius, Štaras, Žirgulis, Vitkauskas, Eidukaitis, Kazragytė, Šinakriukas, Pintukas, Šablauskaitė…
Ir išbėga Kurhauze Vinculis (aktorius A. Pintukas), dalindamas damoms po cukierką ir suvaidindamas monologą iš „Amerika pirtyje“. Egidijus gi perspėja: „Laikykitės damos nuo jo žabangų, nepasiduokit“. „Kol tepi, tol važiuoji“, – Vinculis viliasi ir dalija cukierkas žiūrovėms… Bet jo laukia jaunamartė Agotėlė (aktorė Milė Šablauskaitė) ir stebi, oi, kaip stebi, kad kuri birštonietė nesusiviliotų su jos Vinculiu lėkti į Ameriką… Nors jis ir išdums ten vienas. Pjesės turinys daugumai juk žinomas, tarytum čia ir Bekampis su Bekampiene, ir žydelis būtų.
Pirmas didysis šio spektaklio pastatymas vyko 1899 metais rugpjūčio 20 dieną Palangoje, kai Lietuvoje tuo metu buvo labai daug lietuvybę žadinančių asmenybių. Girdėjome pirmojo spektaklio režisierės, įkvėpėjos G. Petkevičaitės – Bitės atsiminimus iš knygos „Iš mūsų vargų ir kovų“. Juose rašytoja prisimena, kaip ieškojo vaidilų, kaip visi spektaklio dieną tarsi gyveno ilgiau ir Palangoje buvo tautos šventė. „Paprasta daržinė pavirto šventykla prie jūros“, – prisimena Stasė Vaneikienė. Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės teigimu: „Tai tikri lietuviai patriotai. Kaip aš juos stebėjau“… „Žmonių privažiavo kaip per Šv. Roko atlaidus, buvo ir Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis“, – mena generolas Vladas Nagevičius.
Prisiminimų skaitymus pertraukia į sceną išėjusi Agotėlė, vėl visus nukeldama į „Ameriką pirtyje“. Beje, pjesė buvo pastatyta ir Amerikoje. Kalbama, jog ji labai žavėjo būtent tuos išeivius, kurie nebuvo pritapę prie amerikietiško gyvenimo.
Aktoriaus E. Stanciko atsiminimai apie šiame spektaklyje vaidinusius aktorius liudija ir apie tai, koks svarbus jis buvo žiūrovui ir kiek daug reiškia artistai, kuriems be galo svarbu saugoti vertybes ir sceninio veiksmo metu jas skleisti kitiems. „Geriau už poterius moku žodžius“, – yra sakiusi visų mylima aktorė Regina Varnaitė, šiuo metu verčianti savo 91 – ąjį rugpjūčio puslapį ir apgailestaujanti, jog amžius daro savo, kad vaidinti jau nebegali. „Nedideli vaidmenys, bet kokios kūrybinės amplitudės. Personažuose – visa Lietuvos istorija. Aktorių kaita – ta pati meilė sceniniam spektakliui. Kaip svarbu buvo, kad išdainuotume kiekvieną natą, kad dermė būtų. Piemenuką jau vaidino visų aktorių vaikai, jų būtų pilna jūsų scena. Vaidino Varnaitės dukros, anūkės, dabar vaidina ir proanūkė, kitų sūnėnai“, – tvirtino aktorius Egidijus Stancikas, džiaugdamasis išsaugotomis tikromis, visiems brangiomis akimirkomis. Daug jų atmintyje išsaugojo ir kompozitorius Teisutis Makačinas, taip pat pasidalinęs mintimis apie šią komediją ir gyvenimą.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.