„Džiaugiuosi, jei mano sielos kamertonas atsiliepia jūsų širdyse…“

Rašytojas V.Papievis.

Į susitikimą su Prancūzijoje gyvenančiu rašytoju, 2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Valdu Papieviu Birštono kurhauze atvyko gausus būrys jo kūrybos bei asmenybės gerbėjų, tarp jų ir Birštono merė Nijolė Dirginčienė, Birštono viešosios bibliotekos direktorė, Kauno regiono bibliotekų tarybos pirmininkė Alina Jaskūnienė, psichoterapeutas Timas Petraitis, leidyklos „Odilė“ atstovė Nijolė Kuolienė.
Birštono biblioteka tęsia projektą „Universali biblioterapijos kalba“, kuris yra labai svarbus kiekvienam skaitytojui – jis gali būti perskaitęs tik vieną pastraipą, pvz., iš svečio romano „Eiti“, o tie keli sakiniai pakeis jo gyvenimą.
Leidyklos atstovė, buvusi Valdo kurso draugė, pasidalijo prisiminimais apie tą laikmetį, akcentavusi, jog jau tuomet būsimas prozininkas išsiskyrė savo savybe, kai jo paties lyg nepastebi, o pats aplinkui save geba suburti daugybę skirtingų žmonių. „Valdas iš tikrųjų buvo ir yra kitoks“, – sakė viešnia ir savo žodžius pagrindė draugo kūrybos detalėmis. – Biblioterapija jo knygose – tai nepaisymas ribų, baimių, kurių jis niekada ir neturėjo. Autorius nebijo rašyti apie emocijas, jausmus, kuriuos mes labai giliai slepiame, o Valdas labai turtinga kalba ir smulkiai juos analizuoja, todėl, skaitydami jo kūrybą, kiekvienas „atkasame ir savo būsenas“. Įspūdinga tai, kad jo „žodžių brūzgynus“ atranda jaunimas, juos uždega kitokia kalbos ritmika, perspektyvumas“.
Apie tai, koks V. Papievio kūrybos biblioterapinis poveikis, pasakojo Timas Petraitis. Svečiai plačiau aptarė labai populiarų V.Papievio romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, kuris išrinktas viena meniškiausių knygų, pagal jį kuriamas filmas.
Pats rašytojas sako, jog, rašydamas šį romaną, negalvojo apie žmogaus amžių, tik vėliau suprato, kad ji – apie orią senatvę… Kalbėdamas apie kūrybą, savo kelią nuo Vilniaus iki Paryžiaus, Valdas Papievis ne kartą pabrėžė, kad svarbiausias yra mums skirto laiko baigtinumas ir kaip žmogus jį išgyvena. „Egzistencinės būsenos – atvertis, kai krenti į giliausias savo gelmes, kai kyli labai aukštai, arba sureikšmini savo darbo našumą – lyg tai būtų gyvenimo prasmė“, – kalbėjo prozininkas apie tinginystės palaimą, apie buvimo šiame pasaulyje grožį ir laikinumą, kai, pasak jo, liūdesys ir džiaugsmas – du viename. Prancūzijoje rašytojas jaučiasi esąs laisvas, o Lietuvoje gyvenimo prasmė buvo labiau susijusi su kančia… Jis kvietė išsemti tą grožį už lango, kai viskas sukurta – telieka tik džiaugtis, mėgautis. O apie biblioterapijos reikšmę savo kūryboje jis pakartojo, jog joje skaitytojas atranda tai, ką jis pats jau žino apie save ar pasaulį ir patiria atradimo džiaugsmą. „Džiaugiuosi, jei mano sielos kamertonas atsiliepia jūsų širdyse. Tačiau kodėl mums taip baisu apsinuoginti dvasiškai?“ – retoriškai klausė jis.
…Ilgai truko atsakymai į įdomius skaitytojų klausimus, autografų rašymas, tačiau matyt, kad su gerbiamu Valdu Papieviu birštoniečiai ir kurorto svečiai dar turės galimybę susitikti, nes popietės pabaigoje jis ištarė: „Girdėjau, kad Birštonas gražus, bet kad toks gražus – nesitikėjau. Rekomenduosiu draugams Paryžiuje čia atvažiuoti“.
Palma Pugačiauskaitė