I FRAGMENTAS iš Stanislovo Moravskio knygos „Iš visur po truputį. Atsiskyrėlio gavenda“ II dalies „Broliai bajorai“

…Mano jaunystės metais, pradedant 1815-aisiais ir baigiant 1826-aisiais, jau gerai atsimenu, kaip atrodė tuomečiai Lietuvos bajorkaimių gyventojai. Mano tėvas, būdavo, kas sekmadienį eidavo į bažnyčią. Nemajūnų parapijos – varganos, skurdžios, nes visai čia pat, kitoje pusėje, turėjome turtingą, Pacų funduotą, Jiezno kleboniją, taigi Nemajūnų parapijos klebonas buvo garbingas, doras, gailestingas, nuoširdus kunigas Meižavičius. Mano tėvas, kad atiduotų pagarbą dorybingajam klebonui ir kitiems parodytų pavyzdį, – o tada tai daug reiškė, – visada prieš peržengdamas bažnyčios slenkstį iš pradžių užeidavo į kleboniją. Ir mane pasiimdavo. Ten visada rasdavome garbųjį kleboną, iš kampo į kampą vaikštinėjantį po savo varganą, bet švarią trobelę, ir keliolika bajorų iš aplinkinių akalicų, susibūrusių į būrelį, t. y. į grupelę, dešinėje pusėje, tarp durų ir juodų koklių krosnies. Bajorai visada stovėjo.
Visi būdavo apsirėdę kontušais ir žiponais, karmazinu arba purpuru pamuštais, apsijuosę šilko – kartais net ir Slucko – juostomis. Prie šono – kardas. O Babravičius, senas, atitarnavęs mano tėvo ekonomas, visada atvykdavo paradiniu apdaru ir auksu siuvinėta juosta, kurią kadaise buvo gavęs iš mano tėvo vardinių proga. Visų plaukai ilgi, ant pečių nuleisti ir kiek pabanguoti, o ant kaktos pakirpti lygiai ir trumpai. Galvų nuplikusių, o kartais ir randuotų, – daug, tačiau visai skustų jau nebuvo! Visi gražiai susišukavę, barzdą nusiskutę, nusiprausę. Ūsai neilgi, atsargiai ir iš viršaus, ir iš apačios žmonos pastangomis ir jos žirklaitėmis pakirpti. Batai sveiki, švarūs, pamaloninti kažkokiu juodu riebiu matiniu pavilgu. Raudonais ir geltonais batais jau tik ponus, dar vilkinčius lenkiškai, dideliuose susibūrimuose vaikystėje mačiau. Mūsų kraštuose taip avėjo tik maršalai – Klečkovskis ir Godačevskis. Grįžtant prie bajorų, tai kartais jie turėdavo naminę vengrikę. Bet ji visada būdavo apkraštuota plačia juoda juosta ir prisagstyta „statinaičių“, t. y. tokios formos sagų. Tačiau vengrikės nebuvo dažnas šlėktos apdaras. Kardus prisisegdavo tik per parapijos iškilmes, kai reikėdavo klebonui asistuoti prie baldakimo.
Mums įėjus į kleboniją beveik visi iki vieno dar judindavo žandikaulius, akivaizdžiai skubėdami į gerkles nustumti paskutinius kąsnelius. Nes kaip „amen“ poteriuose, taip ropinė degtinės, geltonai arba raudonai uždažyta, gili fajanso lėkštė su sviesto gabaliukais ir molinis dubuo su galingomis rupios duonos riekėmis stovėdavo ant neturtingo, bet doro klebono stalo.
Kai įžengdavo mano tėvas, klebonas liaudavosi bėginėjęs po trobą. Tėvas labai žemai jam nusilenkdavo ir bučiuodavo jį virš kaktos. Aš – į ranką. Priekyje stovėję bajorai kuo greičiau šluostydavosi ūsus ir lūpas švariomis kaip sniegas baltomis nosinėmis ir tas, kuris drąsesnis ir įžūlesnis, pirmas ėjo dešinės rankos mostu pagarbiai nusilenkti mano tėvui ir taip pat pabučiuoti jo porą colių aukščiau kaktos. Mano senis, pasisveikinęs su klebonu, dar kartą nusilenkęs bajorams, sėsdavosi ant girgždančios ir jau visiškai sudryžusios garbingojo kunigo kanapos – tiesiai prieš lauko duris ir tiesiai prieš stovinčius bajorus, ir valandėlę trukdavo koks nors bendro pobūdžio nuolat nutraukiamas pokalbis, kol vėliau būdavo pasiekiama reikiama simetrija. Paskui prasidėdavo klausimai ir atsakymai. Pokalbis vis labiau virsdavo bendru, ir jame tiek klebonas, tiek mano tėvas dažniausiai būdavo tik klausytojai. Tėvas jiems gudriai mesteldavo pokalbio temą – dažniausiai apie ūkį ir jo problemas. Kartais papasakodavo kokį ypatingą laikraščiuose perskaitytą įvykį. Dažnai jų kalbą pasukdavo į žemdirbystės prognozes, kurių būdavo iš visur prisigaudęs, o ir pats šioje srityje buvo gerai pasikaustęs.
Kas turėjo daugiau ambicijos ir drąsos, tas visada stengdavosi ką nors pasakyti, kad vėliau tuo pokalbiu visą savaitę savo namuose galėtų girtis ir didžiuotis. O viskas, kas buvo kalbama, buvo taip įžvalgu, taip mandagu, pasakyta taip naiviai, bet su tikru bajorišku nuoširdumu, taip niekas nei nepadorų žodį ištarė, nei įsiaudrino, nei burbėti pradėjo, nei nosį ranka nusivalė, kad net miela buvo žiūrėti!
Ant juodo senovinio rašomojo stalo pastatytas kunigo laikrodis mušdavo vienuoliktą valandą. Mano tėvas išsitraukdavo savo laikrodį, greitai bėgančio laiko akimirkas sutikrindavo su dievobaimingojo kunigo klepsidra ir paprastai stodamasis sakydavo: „Maloningieji Ponai, laikas jau būtų į Dievo namus.“ Visi gražiai nusilenkdavo ir visu būriu paskui mano tėvą traukdavo į šv. Mišias.
Bajorai ne veltui pas kleboną užkandžiaudavo. Nes jau pirmiau jam tą užkandą kaip auką būdavo atsiuntę ir jau porą valandų prieš tai dešiniuosiuose bažnyčios suoluose choru rožinį Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei sugiedoję. O atsakydavo jiems diskantu kairioji suolų pusė, deramai pasipuošusi, meilesniu, saldesniu tų bajorų žmonų ir dukterų balsu. Moterys būdavo apsirengusios be jokios išmonės, jų galvų nedabindavo tos dabartinės nešvarios suglamžytos miestiškos skrybėlės, nusipirktos Vilniaus sendaikčių turguje pas dvokiančią žydę. Ir, gink Dieve, kad kuri iš jų būtų pasisukusi atgal, pažiūrėjusi į bažnyčios duris! Nors jai, vargšelei, kartais ir iš tikrųjų labai širdelę niežėjo, nes kuo greičiau norėjo pamatyti savo mielą kavalierių. O jeigu kavalierius bažnyčioje būtų varnas gaudęs, eo instanti, tai yra kaipmat, šimtą bizūnų grįžęs namo iš maloningojo tėvo kaip atminimą tikrai būtų gavęs. Senis dar kepurės nuo galvos būtų nenusiėmęs, karabelės nenusisegęs, bet bizūną nuo sienos sūneliui nukabinęs.
Kaip ir dabar, taip ir anuomet pirmąjį mėnesio sekmadienį čia vykdavo Švenčiausiojo Sakramento priėmimas ir didelė procesija bažnyčios šventoriuje. Vyriausia ir autoritetingiausia bajorija nešdavo baldakimą, kiti už parankių vesdavo kleboną, dar kiti eidavo pirma, skindami kelią. Kiti gi likdavo už nugaros ir nuo spūsties saugodavo jo šventą eiseną.
Per Dievo Kūno šventę visi paprastai pasirodydavo su karmazininėmis kelnėmis. O dažnas, neišgalintis taip apsirengti, ir žmonos išvirtame burokėlių nuovire savo apatines kelnes išmaudydavo. Ir taip nudažydavo, tačiau būtinai ateidavo su apatine karmazinine dalimi ir deramai atrodydavo.
Iš visų pusių šiame krašte seniūnijų apsupti, ir mes, ir akalicų bajorija tuo metu dėl žemės ribų beveik kas savaitę su seniūnijų valstiečiais turėdavome bjaurius ginčus, sambrūzdžius ir teisminius tyrimus atlaikyti. Kad visa tai būtų bendras reikalas, mano tėvas, kai arba dėl jo, arba dėl kitų bajorų būdavo atliekamas tyrimas arba vykdavo teismo procesas, kartais susikviesdavo kaimyninių akalicų bajoriją – kad visi kartu pasitartų ir tą reikalą palaikytų bendrais dokumentais. Aš, pyplys, paprastai būdavau tokio įvykio liudininkas.
Kiekvienas bajoras turėjo savo titulą, kuriuo į jį būtinai būdavo kreipiamasi. Šis – ponas rotmistras, anas – ponas vėliavininkas, tas – tautinės kavalerijos draugas, o štai tas – ponas stalininkas, medžioklis ir t. t. Kiti tradiciškai vartojo mažybinius savo tėvų titulus. Pavyzdžiui, ponas vėliavininkaitis, ponas medžioklaitis. Vaikaičiai ir vėl visiškai perimdavo senelių titulus ir vėl atsikeisdavo į vėliavininkus ir medžioklius. Trumpai tariant, be „onaro“, t. y. be titulo, bajoras nė žingsnio žengti negalėjo. Tačiau tas žodis „onaras“ turėjo ir kitą reikšmę, kuri ir iki šių dienų išliko. Jeigu bajoras norėdavo sužinoti tavo šeimos pavardę, klausdavo: „Koks Tamstos onaras?“ Ir visa tai kilo iš to, kad pavardė visada turėjo „vaikščioti“ greta titulo. O anksčiau dar – ir kartu su tikra garbe visada vaikščiojo.
Tad jeigu koks įtakingesnis bajoras norėjo būti tikrai mandagus, privalėjo gerai įsidėmėti visus visų bajorų titulus. O dar mandagesnis buvo tas, kuris, be titulo, dar žinojo ir bajoro krikšto vardą ir per pokalbį sumaniai paeiliui įterpdavo tai titulą, tai tą vardą. Mano tėvas šiuo atžvilgiu buvo tiesiog nepralenkiamas! Tai buvo aukščiausia bajoro pamaloninimo forma ir labai glostė jo savimeilę, nes bent jau iš vienos pusės rodė tam tikrą familiarumą.
Tiesą sakant, mažai tarp jų buvo tokių, kurie skaityti, o dar mažiau – kurie dar ir rašyti būtų mokėję. Tačiau retai pasitaikydavo tokių, kurie nebūtų sugebėję savo vardo ir pavardės parašyti. Testamentui, dokumentui, reformai ir dėl dukters pasogos – maža kur reikės insperato pasirašyti! Nebuvo galima taip, kaip dabar, begėdiškai, net neraudonuojant pasakyti: „Atsiprašau, Tamsta, aš rašyti nemoku!“ O kadangi visi tie, kurie skaityti ir rašyti nemokėjo, lotyniškais žodžiais kalbėjo apie teisę, teismo procesus, „manipulus“ ir šaukimus, tai žmogus, kuris tada mokyklą lankė, tik pečiais traukė ir jiems proto pavydėjo!
Nepaisant plėšikavimų, konfederacijų, karų ir riaušių, metų metais vykusių šiame krašte, mūsų bajorai tada dar turėjo pilnas skrynias pačių įdomiausių ir įvairiausių popierių – dokumentų, pergamentų. Tačiau netrukus miesto advokatų, ponaičių, sukčių, dykaduonių ir niekšų, kurie iš jų juos surinko, pažadėję sudaryti genealoginį medį, buvo apgauti ir neteko visų tų brangenybių! Per šiuos aukšto rango nusikaltėlius, kurie vėliau tuos popierius arba kam nors kitam, turtingesniam, pusvelčiui pardavė, arba šinkuose pragėrė ar užstatė, o patys pelnytai į mirties nasrus pateko, jau amžiams išeidami į šėtoniškas smalos ir ugnies vaišes, čia tų dokumentų ir pėdsako neliko, o vėliau jau nebuvo įmanoma išsiaiškinti, kur visa tai dingo. Nelaimingieji tų paprastų ir dorų žmonių likimo žudikai galbūt pirmieji nusikalstama savo ranka paruošė dirvą nelaimingai akalicos bajorijos egzistencijai. Tegul dori žmonės jų vardą amžiams prakeikia!
Pasieniuose ir spintose tada pas bajorus dar daug buvo sustatyta ir senovinių knygų! Mano tėvas, regisi, 1817 metais valdžios paskirtas statistinei bajorų akalicų liustracijai, vien Šilėnuose ir Pėlešiškėse daugiau nei 180 tomų suskaičiavo. Ir dauguma tų knygų buvo labai įdomios ir retos, ypač kronikos. Dar iki šiol vienas bajoras, kuris, savo seneliu sekdamas, skaityti nemoka, turi puikią oda įrištą knygą „Apie Magdeburgo teisę“, tačiau, priešingai nei knygelių „Aukso altorėlis“, kurių čia daugybė, tokia ji visoje apylinkėje tik viena!
Taigi tada, būdavo, mano tėvui sukvietus, dešimt, penkiolika tokių bajorų stodavo nedidelės jo salkos duryse. Paduodavo pusryčius. Kalbėdavosi ilgai. Nes visi žinojo kiekvieną labai senos savo nuosavybės, savo tėvonijos, stiebelį. Ir visi žinojo net ir menkiausią mūsų, kaimynų, piliakalnėlį ar kapčių. Prašom tik pažiūrėti, pasiklausyti, kaip apskritai viskas ten buvo padoru ir protinga. Kaip kiekvienas, kad ir kaip pasinėręs į savo kaimietišką paprastumą, nė už ką gyva padorumo, kurį diktuoja ir sveikas protas, ir bajoro garbė, niekada nebūtų pamynęs. Bajoras kartais galėjo dėl svetur neįprasto, bet čia madingo papročio, visai neužgaudamas savo orumo, taip žemai, kad net iki kelių, būdavo, nusilenkti, – nes toks buvo įprastas visų išauklėtų žmonių susitarimas. Tačiau aiškiai matei, kad tai jam nieko nekainuoja, kad tai tėra paprasčiausias mandagumas. Šlėkta dar žinojo, dar atminė, kad dar visai neseniai net ir karaliumi galėjo būti išrinktas!
Maža to, kiekvienas, nors jau nemokėdamas lotynų kalbos, galėjo taikliai reikiamu metu pritaikyti įvairius tarp mūsų kursuojančius lotyniškus posakius. Nes buvo tai iš savo tėvų perėmęs.
– Pone Kamarninkaiti, būk malonus, atsiųsk man rytoj tą dokumentą į savo Burokiškių užusienį. Tik, pone Antanai, būk malonus, neužmiršk.
– Rytoj būtinai Maloningajam Ponui jį atsiųsiu, o gal ir pats asmeniškai įteiksiu. Daviau žodį. Kaipgi galėčiau užmiršti? Verbum nobile debet esse stabile, t. y. Bajoro žodis turi būti tvirtas – sakydavo Kamarninkaitis.
Ir kaipgi nemylėsi tokio bajoro?!

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *