Interviu vienu klausimu

Kokias pamenate savo vaikystės vasaras?

Kalbino Palma Pugačiauskaitė

Loreta JAKINEVIČIENĖ, Prienai:
– Vaikystės vasaras kaime prisimenu linksmas, spalvingas, kvepiančias šviežiai nupjauta žole, šiltu pienu. Tai buvo pats nuostabiausias laikas, kai galėdavome su sese, pusbroliais ir pusseserėmis įgyvendinti visus nutrūktgalviškus planus, krėsti išdaigas. Labiausiai mums patikdavo eiti maudytis į Verknės upę, nors dieduko leidimą ir buvo gauti sunku, bet, pasitelkus visas vaikiškas ,,gudrybes“ dažniausiai pavykdavo. Prisimenu, kiek buvo džiaugsmo, kai pirmą kartą pavyko ją perplaukti. Ir dabar nuvažiuoju pasigrožėti gražiais jos vaizdais, paklausyti vandens čiurlenimo, kuris pažadina prisiminimus.
Patikdavo su močiute eiti į Nemajūnų bažnyčią. Klausydavau, kaip ji gieda, čia priėmiau ir Pirmąją Komuniją. Po to užsukdavome į šalia esančias kapinaites. Su močiute vykdavome ir į Jiezno garsiuosius Roko atlaidus.
Prisimenu ir savo tetą, mamos sesę, kuri gyveno šalia močiutės namų. Teta mums būdavo kaip mama, kurios mes visi laukdavome sugrįžtančios iš darbo. Ji parveždavo saldainių, už kuriuos kartais ir susipešdavome. Vienų  vasaros atostogų metu su teta nuvykome paviešėti pas gimines į Klaipėdą. Man padovanojo mažą vėžliuką. Namo vežiausi jį dėžutėje. Visas autobusas juo džiaugėsi. Man atrodė, kad tuo metu aš buvau pats laimingiausias žmogus žemėje. Tačiau parvykus į kaimą vyresnis pusbrolis pasiūlė man vėžliuką paganyti bulvėse. Kiek buvo ašarų, kai supratau, kad jis ganysis turbūt ilgai. Visi jo ieškojome, bet nepavyko…
Džiaugiuosi, kad turėjau nuostabią vaikystę kaime. Kartais mums vaikams atrodydavo, kad laikas sustodavo, ir mes jame suksimės amžinai. Bet vaikystė baigiasi, lieka tik geri, gražūs prisiminimai, kuriais mes dalinamės su savo vaikais. Su dukromis vartydama senus nuotraukų albumus dažnai pagalvoju, kad kaimas buvo ta vieta, kur norėjosi kiekvieną vasarą sugrįžti, kur susirinkdavo visa šeima, giminės.

Nijolė RAIŽYTĖ, Kielionys – Kaunas, rašytoja:
– Mano vaikystės vasaros kvepia ežero vandeniu, žuvimi, pievų gėlėmis, rugiais, žemuogėmis, alyviniais obuoliais, šviežiu karvės pienu… Tėvų rūpestis, gėlėtos kartūninės suknelės, besiplaikstančios vėjyje, ,, sekretai“ iš gėlių žiedų, kuriuos kūriau su vaikystės laikų drauge Janina, spalvoti pieštukai, piešiniai, knygos… Paskui riešutų ieškojimas, karstymasis su broliais ir seserimi į lazdynus, slėpynės, žaidimai su kamuoliu… Dažniausiai basomis, per daug nesisaugant, todėl neišvengta nei širšių įgėlimo, nei  pašinų, nei aštrių ežero geldučių dūrių iki kraujo. Mama sakydavo: ,,Nusiskink gyslotį ir užsidėk ant žaizdos“.  Dar, prisimenu, mama siųsdavo parnešti ajerų. Jų reikėjo kepant ruginę duoną. Mamos pečiuje iškepta duona, košė (taip vadinom kugelį) ir bandos ant kopūstų lapų – buvo patys skaniausi patiekalai pasaulyje. Dar  kartais mama liepdavo nulupti pridegusius kopūsto lapus nuo bandos apačios. Tada bandas supjaustydavo, užpildavo spirgintais lašinukais, sudėdavo į puodą ir vėl įdėdavo į  pečių. Taip bandos visą dieną būdavo karštos – kada nori, ateini ir išsitrauki.
Karštomis dienomis, kai mašalai puldavo karvę ir melžti mamai būdavo sunku, turėdavau, nusiskynus medžio šaką, tuos mašalus vaikyti. Stovi, mosikuoji, karvė uodega švysčioja, spardosi. Tas darbas man nelabai patiko. O karvės melžti mama man neleisdavo, sakydavo: gerai neišmelši, dar uždegimas gausis. Dar, prisimenu, mėgdavau verti žemuoges ant smilgų. Atrodydavo kaip karoliai. Dar patikdavo eiti takeliu  rugių lauku. Ilgai vaikščiodavau be jokio tikslo. Tada rugiai buvo tokie dideli,  milžiniški. Dabar tokie neauga. Gal todėl, kad aš buvau maža… Bet toks įspūdis liko iki šiol.

Asta BELIUKEVIČIŪTĖ – Keblikienė, Stakliškės:
– Mano vaikystės vasaros buvo be plančetės, be kompiuterio.  Prisiminusi vaikystę, visada menu  ir tą nerūpestingą gražų ir labai tikrą laiką, kai mes, vaikai, dar nemokėjome meluoti, buvome tikri.  Atminty iškyla vaizdas, kai pas senelius visi pusbroliai ir pusseserės supdavomės sūpynėse, kurias diedukas buvo padaręs. O su draugėmis žaisdavome „namus“, kieme iš lovatiesių pasistačiusios palapines. Žinoma, daug važinėdavomės dviračiais, ypač prie Verknės upelio maudytis.
Vaikystėje ir šieną grėbdavome, ir daržus ravėdavome, ir nei sunku, nei karšta buvo.

Aldona SUGINTIENĖ, Kaunas:
– O, vaikyste… Tai tiek daug jausmingų, gražių, o kartais ir karčių (apie juos šiandien nekalbėsiu) prisiminimų būta. Jie įvairūs, tad aptariami su skirtingais draugais „iš praeities“.
Šiandien galbūt išskirčiau greičiausiai iškilusį prisiminimą ir, ko gero, aktualiausią šiuo metu susijusį su Nemunu, nes
– „tropiniams“ karščiams užplūdus Lietuvą, tik ir lekiam atsigaivinti prie vandens;
– vyksta antrasis LRT televizijos projektas „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“.
O mums, vaikams, augusiems prie Nemuno, jis buvo svarbus visais metų laikais.
Kai ankstyvą pavasarį „subraškėdavo“ Nemuną kaustę ledai, mes puldavome prie plačiai ir aukštai patvinusios upės. Vyresnieji drąsiai šokdavo ant ledo lyčių ir lazdomis „vairuodami“ plaukdavo „į Klaipėdą ar Vokietiją“… Kaip laukdavom didelio potvynio: gal nevažiuos autobusai, gal į mokyklą kokią dieną eiti nereikės… O kai vanduo atslūgdavo, landžiodavom po karklynus, ieškodami kokių nors atplukdytų „niekučių“.
Vėliau, orams atšilus, Kaziukas (mūsų draugių tėtis) karkliniais kuolais pažymėdavo maudymosi „trasą“. Nors dažniausiai maudydavomės vieni be suaugusiųjų priežiūros, bet buvom drausmingi, tad didelių nelaimių išvengta. Kiekvieną dieną ir po kelis kartus bėgdavome prie Nemuno. Čia patirtos pirmosios plaukimo pamokos, išmokta vairuoti valtį, sugautas dygliuotas pūgžliukas. Čia mums, kaimo vaikams, buvo pagrindinė vasaros pramogų arena: panemuniuose „gyvenome“ laisvu nuo daržų ravėjimo, gyvulių priežiūros, uogų skynimo ar  uždarbiavimo kolūkyje laiku.
Einant vasarai į pabaigą, puldavome į karklynus gervuogiauti, nesvarbu, kad spygliukai „iki kraujų“ sudraskydavo.
Labai laukdavome ir lietingo rudens, kad lankose susidarytų vandens kanalai. Šaltukui paspaudus, jų vanduo sustingdavo lygutėlaičiu ledu, ant kurio vyko žiemos pramogos: ledo ritulio varžybos, dailiojo čiuožimo pasirodymai ar paprasčiausios čiuožimo pamokos.
Mums užaugus, Nemunas susiaurėjo, ant pakrančių smėlio išsiplėtė karklynai, vanduo tapo kur kas drumstesnis… Čia vis ir vis rečiau savaitgaliais atklysdavo poilsiautojai iš Kauno.
Ir dabar čia retokai praplaukia laivai, kur ne kur pamatysi vienišių žveją ar pramogaujančią kompaniją.
Bet Nemunas ramiai tebeplukdo žemyn savo vandenis… Tikiuosi, kad ir dabartiniams panemunių vaikams jis įrėš atmintin savus prisiminimus.

Ugnė CELIEŠIŪTĖ, Jieznas:
– Vasaras su mama leisdavau pas senelius Trečionyse. Ten labai graži gamta, beveik per senelių kiemą teka Alšios upelis. Dar visai maža būdama mėgau stebėti jo tėkmę, mamai užduodavau įvairiausių klausimų apie gamtą. Stebėdavau, kaip dirba močiutė Elena ir senelis Vytas įvairius ūkio darbus, kaip melžia karves, kaip ganykloje ganosi arklys. Buvo įdomu stebėti ir kaip senelis užkuria traktorių, laukdavau jo grįžtant iš darbo, kaip ir močiutės. Kai paaugau šiek tiek, padėdavau ir aš šieną grėbti, daržus ravėti, kitus darbus dirbti. Man seneliai labai brangūs ir geri, tik gaila, kad dabar aplankau juos tik netoli jų namų esančiame kapinių kalnelyje. Todėl vaikystės vasaros, praleistos pas senelius kaime, išliks atminty visam gyvenimui.