2010 -ųjų rugpjūtį Birštono kultūros centro kiemelyje.
Praėjusio šeštadienio „Birštono versmėse“ atspausdintas laiškas „O gal paminklą pastatome Birštone?“ nudžiugino. Nudžiugino tuo, kad birštoniečiai vertina tai, ką bendromis pastangomis sukūrėme, pastebi tai, kuo Birštonas įdomus mūsų svečiams, prisimena kurorto tradicijas ir galvoja apie garbių mūsų krašto žmonių atminimo įamžinimą. Pritariu ir išsakytai nuomonei, kad birštoniečiai turėtų nepamiršti poeto Justino Marcinkevičiaus. Bet ar tai galima padaryti tik pastatant paminklą?
Justinas Marcinkevičius visada buvo su Birštonu. Kurorto vaizdai ryškūs ir jo vaikystės prisiminimuose, kai jis su tėvais keldavosi per Nemuną į Birštono bažnyčioje švenčiamus atlaidus, kai su mama nešdavo parduoti vasarotojams vyšnias ar šiaip buvodavo. O ir vėlesniais metais poetas mėgdavo atostogauti Birštone, džiaugėsi čia vykstančiomis permainomis. Tikriausiai niekas gražiau nepasakė apie Nemuno kilpas, kaip Justinas Marcinkevičius rašydamas įžanginį žodį nuotraukų albumui apie Birštoną. Su poetu kartu atidengėme ir Vytauto paminklą, ir atvėrėme Sakralinį muziejų, minėjome jo bendraklasio ir bendramokslio, kito iškilaus mūsų kraštiečio Jono Kazlausko gimtadienius Matiešionyse, susitikdavome kitomis progomis.
Džiaugiuosi, kad turėjau progos ir asmeniškai pažinti Genovaitę ir Justiną Marcinkevičius, pabendrauti su jais, pasikalbėti įvairiais gyvenimo klausimais, pajusti jų kuklumą, paprastumą, nuoširdumą. Atmintyje išlikęs paskutinis susitikimas dar su abiem 2010 -ųjų lapkričio 24 – ąją, kitą dieną po Justino Marcinkevičiaus pasisakymo Mokslų Akademijos susirinkime, ir vėlesni pokalbiai su gerbiama Genovaite jau po poeto mirties. Jų metu gal ir ne visai drąsiai, bet jau bandėme su Genovaite Marcinkevičiene kalbėtis ir apie poeto atminimo įamžinimą. Apie paminklą nebuvo jokios kalbos, gerbiamos Genovaitės nuomone, gražiausiu atminimo ženklu turėjo tapti iš žemės išaugęs lauko akmenėlis gimtinės pievoje. Tuo ji ir pasirūpino. Tuomet gimė ir mintis, kad Birštone atminimo ženklu galėtų tapti pasodintas alyvos krūmas, vyšnaitė ir šalia pastatytas suolelis, ant kurio prisėdę birštoniečiai prisimintų ir poetą, ir jo kūrybą. Tai, manyčiau, būtų labai simboliška, juk kas žino, kiek eilėraščių galėjo gimti būtent Birštone, Justinui Marcinkevičiui prisėdus ant suolelio Vytauto parke, krantinėje ar kitoje jaukioje vietoje, kuriomis jis mėgo ramiai pasivaikščioti. Genovaitė Marcinkevičienė pritarė šiai idėjai, nes ji labai gerai žinojo ir apie istorijas, susijusias su vyšniomis, ir, žinoma, tai, kad poetas labai mėgo alyvas. Vieta suoleliui gali būti parinkta ir senajame parke, Kęstučio gatvėje ar kitame skverelyje.
Taigi reikia labai gerai pagalvoti, ką ir kaip turime padaryti, kad nepasielgtume taip, kaip nebūtų norėjęs pats Justinas Marcinkevičius ir jam artimiausi žmonės, ir kad jo atminimo įamžinimo vietoje būtų jauku ir gera, kaip ir būnant šalia jo ir su jo kūryba.
Nijolė Dirginčienė
Birštono savivaldybės merė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“