„Aš gyvenimą vadinu mokykla“…

„Viskas, ko žmogus iš tikrųjų trokšta, jam yra pasiekiama. Tereikia žinių, kaip pažadinti mumyse slypinčias galias, kurios leistų iš gyvenimo pasiimti tai, kas jūsų – kas teisėtai priklauso jums ir ką jau gimdami atsinešėte“, – savo pirmojoje knygoje „Sielos aritmetika“ teigia birštoniškė Leonora Blekaitytė, arba kitaip – asmeninė konsultantė Leonora – Be Yuo, šiuo metu asmeninio tobulėjimo ir moteriškumo atskleidimo mokymų veiklą plečianti ir Lietuvoje, ir Ibizoje (Ispanija). Leonoros mintis išgrynino, savo gyvenime išbandė ir surašė žurnalistė Elena Nikonovaitė.

Jaukų pavasario vakarą į Birštono Kurhauzą susitikti su Leonora ir pavartyti jos knygą „Sielos aritmetika“ susirinko gausus būrys ją mylinčių ir gerbiančių žmonių. Į gimtinę sugrįžusia Leonora pasidžiaugė ir su knyga supažindino Birštono bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė:
– Džiaugiamės, kad Leonora Blekaitytė prisijungė prie mūsų socialinės iniciatyvos „Mano vaikystės biblioteka“ ir tapo mūsų bibliotekos globėja.
– Dėkoju savo šeimai, kuri man yra užuovėja, jėga, tvirtybė, tikėjimas. Nors gimiau Stakliškėse, bet Birštone užaugau, čia susiformavo mano asmenybė, simboliška, kad pirmąją knygą ir pristatau gimtinėje, – sakė Leonora. Ji pasidžiaugė gausiai į susitikimą susirinkusiais draugais, buvusiais mokytojais, artimaisiais, pažįstamais. Padėkojo ir gimtajam miestui, kuriame rado sąlygas asmenybės formavimui, galėjo mokytis ir džiaugtis gyvenimu.
– Gyvenimas turi daug paruoštų, neplanuotų dalykų, – apie tai, kaip neplanuotai gimė ir ši knyga, pasakojo Leonora. – Juk pralaimėjimas veda laimėjimo link, taip ir mane pakilimų, kritimų laikotarpis atvedė prie šios knygos rašymo.Tik pažindama save supratau, kad žmogaus kelias į save – atradimas savo pačios kelionėje. Kuo geresne drauge tapau sau, tuo labiau sekėsi gyvenime.
– Tai be galo graži kelionė, – tikina Leonora. – Nesvarbu, kokia religija tikime, šią savo kelionę mes pradedame ir baigsime vieni. „Linkiu tapti draugais patiems su savimi, – linkėjo Leonora.
Ji atvirai papasakojo apie posūkį savo gyvenime, grįžus iš Niujorko, kai susitiko žurnalistę Eleną, kaip „Alma littera“ leidykla „pasibeldė“ į duris. O jau buvo sukaupta straipsnių, spausdintų „Laisvalaikyje“ („Respublikos“ priedas), suformuotas skaitytojų ratas, gauta iš jų ir padėkų, ir klausimų, ir prieštaravimų.
– Sukaupiau nemažai praktikos per dešimtį metų, keliaudama savo gyvenimo keliu, praktikuodama santykį su savimi. O keliaujam kiekvienas taip, kaip mokam. Tos praktikos mokiau kitus, stebėjau, kaip keičiasi gyvenimas, ypač moterų. Juk šventykla yra mūsų viduje. Tik tikintis, neabejojantis, mylintis, neturintis nuoskaudų gali priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Laimingas žmogus stengiasi, kad aplinkui būtų dar daugiau laimingų žmonių. Laimei nėra apibrėžimų, – pabrėžia Leonora. „Aš gyvenimą vadinu mokykla, – sako Leonora Blekaitytė. – Mes visi mokomės būti mamomis, tėvais, dukromis. Neteiskime kitų, tik ruoškime pamokas, kai jų neparuošiame, kursą tenka kartoti“…
„Ar skyriau šiandien laiko sau? Ar darau tai, kas patinka man? Jei turėsime laiko sau, galėsime duoti kitiems, o laimė yra nemokama“, – ragina Leonora dažniau paklausyti savęs ir imti bei parašyti padėkos laišką sau… Pati daug keliavusi, susipažinusi su labai skirtingais žmonėmis, aplankiusi ne vieną šventyklą, ji sako, kad visi žmonės nori mylėti, džiaugtis ir mėgautis gyvenimu. Ir tik tikėdami savimi, nuolankiai, neegoistiškai priėmę save, mažais žingsneliais einame prie savo tikslų.
Pasak Leonoros, labai svarbu atleisti, pirmiausia sau, pasidaryti generalinę tvarką savo paties vidiniame gyvenime.
Ji pakvietė susirinkusiuosius klausti, diskutuoti. „Kaip įveikti baimes, kas ta minčių gaudyklė, kokia filosofija autorė rėmėsi, koks jos santykis su šventraščiais, ką ji patartų gyvenant įtampos, „bėgimo“ laikotarpyje? – domėjosi susitikimo svečiai. Į daugelį klausimų atsakymus surasime „Sielos aritmetikoje“, tačiau Leonora pasistengė atsakyti į žmonėms rūpimus klausimus.
„Kas yra išminčiai? Tie patys žmonės ir dabar eina per gyvenimą, tik kitais žodžiais rašo išmintį. Visa išmintis – tikėjimas pačiu žmogumi, – teigė Leonora. – Jūs patys esate gyvenimo šeimininkai. Darykite viską, kas jus įkvepia, „čia ir dabar“.
Į Ibizą atvažiuoja tie žmonės, kurie nori tapti savo gyvenimo profesionalais. Leonora pasakoja apie vieną iš praktikų – savaitės kelionę į save, kurios metu gali tekti neštis su savimi nemažą kuprinę akmenų… O juk į ją kartais įsimetame ir tą akmenį, kuris mestas mums, ir savo didžiausias baimes, pykčius. Ir kuprinės svoris, matyt, priklauso ir vėl nuo mūsų pačių…
Anot Leonoros, tokią praktiką galime atlikti ir nebūtinai nuvykę į Ibizą. Taip pat labai svarbu, pasak jos, suvokti, kas vyksta mūsų mintyse, kai liekam patys su savimi, išgirsti, apie ką kalba mūsų mintys, ir ypač – nenuvertinti savęs, nesmerkti.
„Kokia energija skambam, tokią energiją ir pritraukiam“, – patikina Leonora. Jos teigimu, svarbu neigiamą mintį transformuoti į teigiamą: „Ar aš sau pasakiau „labas rytas“, ar pasidžiaugiau šiandiena?“ Ar džiaugiuosi gyvenimu „čia ir dabar“?
Ji linkėjo išdrįsti „ištirpdyti daug ledų“, nes kitaip į drumzlino vandens stiklinę negalėsime įpilti tyro šaltinio vandens… O Dievas, anot Leonoros, yra kiekviename žmoguje. „Gyvenimas pilnas magijos“, – sako Leonora ir pasakoja, kaip vaikystėje tikėjo pasakomis ir stebuklais. Ir dabar jos viena iš veiklų yra darbas su magu Luku. „Gyvenkime kaip vaikai, nebūdami vaikais, – linki Leonora Blekaitytė. – O stebuklai gali ateiti į mūsų gyvenimą bet kuriame amžiuje“.
Ji dėkojo visiems susirinkusiems, nuoširdų ačiū tarė ir po knygą padovanojo Birštono kultūros puoselėtojams: bibliotekos direktorei Alinai Jaskūnienei ir Kultūros centro direktoriui Zigmui Vileikiui.
Birštono vicemeras Juozas Aleksandravičius padėkojo Leonorai, priminė, kad ir Birštonas puiki vieta meditacijai. Dar ilgai Leonora pasirašinėjo autografus, juk nedažnai ją sutinka gimtajame krašte draugai, artimieji, tad niekas neskubėjo skirstytis, bendravo prie arbatos puodelio.
Palma Pugačiauskaitė