Atraskime Prienų krašto maršrutus

Lietuviška vasara kaskart stebina, nors visada tikimės, kad oras per atostogas pagerės, niekada negalime būti tikri, kad šiltu rytmečiu prasidėjusi diena taip ir baigsis. Atostogų metu visada norisi pakeliauti, bet jeigu nelabai turi pinigų ar didelio noro išvykti toliau, galima pasirinkti trumpalaikes keliones po savo kraštą. Tai ne tik pramoga visai šeimai, bet proga geriau suvokti savo gimtojo krašto istoriją.
Prienų kraštas savo istorijos lobiais nenusileidžia net ir turtingiausiam Lietuvos kampeliui, tik kartais nemokam įvertinti to, ką turime šalia savęs. Tad kviečiu pakeliauti po Prienų kraštą, aplankant gražiausius piliakalnius, dvarus, pasivaikščioti gamtos takais, muziejuose sužinoti naujų istorinių faktų apie praeitį ar net užsukti į vieną kitą krašto trobą paragauti gardumynų. Tokioms kelionėms nereikia skirti savaičių, mėnesių, reikia turėti vos vieną kitą laisvą savaitgalio popietę. Kai pats gerai žinai savo kraštą, gali ir draugų pasikviesti į vieną kitą kelionę po apylinkes automobiliu, dviračiu, lėktuvėliu ar žirgu.

103_6022

Kelionę po Prienų kraštą pradėsiu nuo maršruto, kuris supažindins su Pakuonio ir Ašmintos kraštu.

Po Pakuonio apylinkes

Pakuonio valsčius kažkada siekė net Garliavą. Jame buvo įsikūrę aštuoniolika dvarų ir dar keletas palivarkų. Dvarai turėjo apie 1000 ha žemės, o palivarkai – nuo 50 iki 80 ha. Dvarų savininkais buvo įvairių tautybių žmonės: lenkai, vokiečiai, žydai, danai. Vienus dvarininkus žmonės gerbė ir noriai pas juos dirbo, nes šie mokėjo už atliktą darbą labai gerus atlygius, o pas kitus ėjo dirbti kaip į lažą. Buvusių Pakuonio valsčiaus gyventojų užrašytuose prisiminimuose surandame pasakojimą apie kiekvieno dvaro išskirtinumus: Patamulšio dvaras vertėsi žuvininkyste (valdė vokiečių tautybės ponai Bišovas, Lengnikas), Malinavos dvaras prie Vangų vertėsi žemdirbyste, Pagermonio dvaras turėjo plytinę, kuri apie 1918 metus buvo išgriauta, Naujadvaryje buvo įkurta senelių prieglauda, Bačkininkėlių dvare, pasakojama, pats Napoleonas nakvojo.

Manoma, kad prie Bačkininkėlių miške buvo palaidota daug žuvusių prancūzų, nes žmonės, kasdami žvyrą, rasdavo kaulų. Tačiau dvarai nunyko, kai kuriuos nugriovė patys žmonės ir pasistatė iš tų plytų savo namus ar ūkinius pastatus, kiti buvo nugriauti kuriantis kolūkiams, mediniai pastatai sudegė. Vykdant melioracijos darbus, dvarų liekanos buvo sulygintos su žeme, ir liko tik atminimas apie tai, kad čia jų būta.

Muziejus pasakoja garbingą miestelio istoriją

Prienų rajono šiaurinėje dalyje, netoli Nemuno, esantis Pakuonis šiuo metu yra seniūnijos centras. Pakuonio kaimas minimas 1744 metais Darsūniškio parapijos sudarytuose kaimų sąrašuose. Mokykla Pakuonyje įkurta 1819 m. ir šiemet jai sukanka 195 metai.

Iš kartos į kartą perduodami pasakojimai apie spaudos draudimo laikotarpiu slaptoje mokykloje vaikus mokiusį daraktorių Lažanauską. Vyresnių pakuoniečių atmintyje išlikęs nepaprastai šviesus tarpukario laikų pradinės mokyklos vedėjo mokytojo Kazio Garmaus paveikslas. Atvykusius į Pakuonį svečius kviečia mokykloje įsikūręs turtingas, nuolat ekspozicijas keičiantis Kraštotyros muziejus, kurio įkūrimu (1992 m.) rūpinosi mokytoja, kolekcininkė, tautodailininkė Irena Gedminaitė. Nuo 2001 metų jame dirba kraštotyrininkė Ona Zmejauskienė. Muziejuje sužinosite mokyklos istoriją, apie žymiausius krašto žmones ir kai kurių kaimų istorijas (muziejų galima aplankyti mokyklos darbo metu arba iš anksto susitarus).

2004 metais dailininkas Rolandas Rimkūnas sukūrė Pakuonio miestelio herbą. Herbe pavaizduota žydinti obelis, upės vingiai ir obels šaknys. Žydinti obelis – tai amžinos jaunystės, taikos ir grožio įsikūnijimas, medžio šaknys – tai žmogaus ryšio su žeme simbolis. Miestelio vardas kilęs nuo upelės Kuonios, kuri teka per Pakuonį.

Pakuonio parapijai – 222 metai

Atvykę į Pakuonį lankome mūrinę bažnyčią, kuri pastatyta 1883 m. tuometinio klebono Kazimiero Jasulaičio rūpesčiu. 1886 m. Seinų vyskupas Juozapas Oleka vieno bokšto bažnyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo titulu.

Pakuonio parapija sukurta apie 1792 metus gyventojams pageidaujant turėti savo atskirą parapiją, nes pasiekti Darsūniškį nepalankiais orais labai trukdė Nemunas. Kadangi teritorijoje buvo maža, šiaudais dengta bažnytėlė, tai jai buvo skirtas nuolatinis dvasininkas, o 1793 metais jau pradėtos registruoti santuokos, mirtys ir gimimai. Pagaliau 1794 metais parapijos įkūrimas buvo baigtas. Parapijoje darbavosi du žymūs dvasiškiai: vikaras Pranciškus Būčys, vėliau – Rytų apeigų vyskupas ir klebonas Justinas Staugaitis, vėliau tapęs Telšių vyskupu. Daug gero parapijos švietimui nuveikė klebonas Juozapas Beinoravičius (1849-1912). Dokumentai teigia, kad jis bendradarbiavo su daktaru Jonu Basanavičiumi, kuris 1906 metais lankė kunigą Pakuonyje.

Karo metais bažnyčia buvo apgriauta, bet altorius išliko. Atstatyta pokaryje dirbusių kunigų Antano Pangonio, Jono Bučinsko, remontuojama Kazimiero Burbos, Prano Lingio, Vytauto Tėvelio ir tikinčiųjų pastangomis. 1990 m. klebonas Ignas Plioraitis parapijiečių lėšomis bažnyčioje pastatė garsaus meistro prieniečio Antano Marcinkevičiaus septynių balsų vargonus.

Nuo Bačkininkėlių piliakalnio – Darsūniškio panorama

Pasigrožėję bažnyčia keliaujame Bačkininkėlių piliakalnio link, nuo kurio viršaus kaip ant delno matosi visas Darsūniškis, esantis kitoje Nemuno pusėje. Panoramoje išsiskiria gražuolė balta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, pastatyta 1848–1855 metais. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pirma puse.

Piliakalnis – mėgstama pakuoniečių iškylos vieta, tai liudija išvažinėtas keliukas, jau gerokai aplūžę laipteliai. Tačiau visas piliakalnis ir jo teritorija sutvarkyta. Kai nekreipi dėmesio į kai kuriuos nepatogumus, pakeri atsiveriantis nuostabus vaizdas.

Daukšiagirės dvare lankėsi ir Prezidentas Smetona

Toliau keliaujame Daukšiagirės link. Čia įsikūręs XIX amžiaus antroje pusėje pastatytas dvaras. Dvaro sodybą sudaro romantizmo stiliaus rūmai, svirnas, trys ūkiniai pastatai, kumetynas. Dvarą supa didelis parkas, kuriame kanalas jungia 80 arų vandens telkinius. Dvaras priklausė M. ir S. Frenkeliams, nuo 1912 iki 1928 metų dvarą valdė J.K.Sasnauskas, o nuo 1928 iki 1940 metų – J. Norkaitis.

Vietiniai gyventojai buvusius dvaro savininkus mini geru žodžiu. Buvę dvarininkai visada buvo rūpestingi savo valstiečiams: gerai mokėdavo už darbą, sunkiau dirbantiems duodavo gerai pavalgyti, per atlaidus skirdavo arklius su karietomis nuvažiuoti į Panemunės atlaidus, vestuvėms visada duodavo dovanų, jaunimą mokė amato. Daukšiagirės dvare lankėsi generolas Stasys Raštikis, generolas Silvestras Žukauskas, prezidentas Antanas Smetona, o prezidento žmona su mergaitėmis buvo labai dažnos viešnios dvare.

Daukšiagirės dvaras šiuo metu privatus ir restauruotas savininkų, išlaikant autentišką architektūrą, polichromiją ir puošybos elementus. Deja, dvaru pasigrožėti galima tik pro vartus, nes į privačią teritoriją neįleidžiama. Tikėkimės, kad dabartinis dvaro savininkas atvykstantiems turistams suteiks galimybę pasigrožėti šiuo vieninteliu išlikusiu dvaru Prienų rajone.

Pasivaikščioti po dvaro parką nėra galimybių, todėl bent pasigrožėkime kitoje keliuko pusėje išlikusia dvaro spirito varykla. Čia maloniai priima ir apie varyklos istoriją papasakoja dabartinė šeimininkė. Visos prie dvarų statytos spirito varyklos nepasižymėjo išskirtine stilistika. Iš lauko pastatai nebuvo puošnūs, o Daukšiagirės dvaro varykla išsiskiria savo neogotikiniais, smailiaarkiais langais. Prie varyklos buvo iškastas prūdelis, kuris ir šiuo metu puošia teritoriją. Šiuo metu varykloje įrengta pokylių salė, miegamieji kambariai.

Ašmintos link

Paliekame dvarą ir sukame Ašmintos link, pakeliui visą laiką mus lydi Nemunas, čia matomas mėlyna juosta, čia vėl kažkur pradingstantis tarp pievų ir miškų.

Sustojame prie Pašventupio pirmojo piliakalnio. Piliakalnis įrengtas ant kairiojo Nemuno kranto, Šventupės dešiniajame krante. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Papėdėje buvusi gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos ir žiestos keramikos. Nors ant piliakalnio nėra įrengtų laiptelių, tačiau norintys pasigrožėti kraštovaizdžiu, atsiveriančiu nuo viršaus, visada ras išeitį, kaip tai padaryti. Pavasarį gerų žmonių dėka piliakalnis buvo sutvarkytas ir dabar visu savo didingumu džiugina kiekvieną pravažiuojantį.

Jeigu dar turite laiko, pasukite į Kalvių mišką. Tik pravažiavę Kalvių miško užrašą, sukame į pirmą kvartalinę dešinėje. Pavažiavę apie 50 metrų, sustojame, netoli keliuko ieškodami partizanų žeminės. Anksčiau šioje vietoje buvo rodyklė, nurodanti, kuria kryptimi eiti, šiuo metu jos nėra, todėl nežinančiam vietovės sunkiau orientuotis. Žeminėje kurį laiką gyveno partizanai. Prie žeminės pastatytas paminklas čia žuvusiesiems 1947 metais rugsėjo 30 dieną. Žeminę nuolat prižiūri Prienų miškų urėdija. (Patarimas lankantiems žeminę – pirmiausia įsitikinkite, ar kas nors jos neužėmė, nes į ją gali užklysti miško gyventojai. Kai lankėmės paskutinį kartą, radome šikšnosparnių šeimyną. Bet jei žibintuvėliu nešviesite į žeminės lubas, šikšnosparniai jums netrukdys).

Nuo Vangų važiuojam per Antakalnį Prienų link. Būtinai sustojame prie Ašmintos dvaro. Apie dvarą yra žinoma, kad XVII a. pabaigoje Ašmintos ir aplinkinius kaimus (iš viso apie 700 margų žemės) valdė dvarininkas Poznaras. Jis yra pirmasis žinomas Ašmintos dvaro savininkas. Ant Ošvenčios upelio jis pastatė užtvanką su vandens malūnu. Ašmintos dvaro trobesius pastatė antrasis žinomas dvaro savininkas – Miuleris. Jis pasodino sodą, įkūrė parką. Paskutinis dvaro savininkas Pyževas turėjo žirgyną. Šiuo metu perstatytuose dvaro rūmuose veikia pradinės klasės ir įkurtas daugiafunkcis centras, galime pasivaikščioti po dar išlikusią parko dalį.

Taip pusdienis ir prabėgo. Vėl sugrįžtame į Prienus, leidžiamės nuo Mačiūnų piliakalnio, kitaip dar vadinamo Nuotakos kalnu. Jo papėdėje galima sustoti ir nuo viršūnės pasigrožėti Prienų miesto panorama, Nemuno vingiu. Gal šią akimirką dings visos abejonės, kad mūsų krašte nieko gražaus nėra.

Šio maršruto visi lankomi objektai prieinami ir privažiuojami, nebijokite paklausti vietinių žmonių, kur yra norima aplankyti vieta, jeigu nepastebėjote nuorodų ar jų nėra, tikėkimės, kad reikiami ženklai greitu laiku bus pastatyti.

Ramutė Milušauskienė

Nuotraukos autorės

Naudota literatūra:
Lietuvos dvarai, I tomas. 2009 m.
Lietuvos piliakalniai. Atlasas. 2005 m.
Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II – ojo dešimtmečio iki 1918 m. III tomas. 2000 m.
Apie Pakuonio apylinkes ir dvarus. Atsiminimai, užrašyti Marijos Žibienės. 1993 m.
http://www.pakuonioparapija.lt/

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *