Rubrika Nemunėlis

Justė Milušauskaitė Prienų „Žiburio“ gimnazijos II klasė (mokytoja Rūta Pūrienė) Sugrąžinkim žodžiui vertę Nuo senų laikų lietuviams žodis buvo svarbus, mūsų protėviai žinojo, kad žodžiais negalima mėtytis ir švaistytis. Ištartas žodis vienas iš svarbiausių pažadų, tarsi nerašytas susitarimas. „Pirmiau geležis vašku pataps ir vanduo į plieną pavirs, negu iš mūsų išėjusį žodį atšauksime,“ – rašė kunigaikštis Gediminas laiške Dominikonų ordinui. Senieji Lietuvos valdovai žodį laikė įsipareigojimu, pažadu visai Lietuvai ir jos gyventojams, sulaužyti žodį, vadinasi, … Skaityti toliau →

Valgau sriubą. Skanu. Staiga burnoj pajaučiu kažką nesriubiško – kietas mažas gumuliukas. Išimu, apžiūriu – nieko ypatingo. Maža kaulo atplaišėlė. Dedu ją ant lėkštės krašto, nenumetu jos ant stalo ar nebėgu iki šiukšlių dėžės, nes labai skanu. Toliau valgau sriubą. Palenkiu lėkštę, semiu ir semiu puikaus skonio sriubytę net pačepsėdamas. Būna juk kartais taip, kad gyvenimas atrodo nuostabus dėl paprastų dalykų….na, kad ir nuo puikios sriubos ir geros kompanijos, su kuria tą sriubą valgai. Staiga … Skaityti toliau →

Antra banga. Epidemija, užpuolusi žmoniją, vis dar it puotos karalienė linksminasi. Žmonės, lyg atsitiktinai pakliuvę į karaliaus Kovido mirtį skleidžiančią fiestą, dangstosi kaukėmis, mazgoja rankas ir lyg šventintu vandeniu šlakstosi dezinfekciniais skysčiais, baimingai dairosi į šalis, bijo vienas kito, net į draugus ir pažįstamus žiūri su nepasitikėjimu. Niekas nenori gauti Kovido dovanų. Šalys be sienų, migracija, emigracija, imigracija, kelionės po egzotines šalis, net savaitgalinis turizmas, visa ta judėjimo laivė, visas kosmopolitiškasis pasaulis staiga susitraukė iki … Skaityti toliau →

Šeštadienis… Saulėtas rytas šviesina net vakarinę buto dalį. Skubėdama ir nuo to skubėjimo sušilusi ruošiausi išvykai į sodybą, į šalį – kurioje gyvenu maždaug po dvi dienas kas savaitę. Stengiausi susiruošti laiku, kad mamai nereikėtų „lipti į kalną“ – žingsniuoti įkalne, aukštyn gatve, kurios niekaip negali išvengti norėdamas pasiekti centrą. Ši įkalnė – lyg Lenkija, kurią turi visą pervažiuoti, jei nori papulti į kitą šalį. Mama gražiai atrodo, nėra jau tokia ir sena, truputį per … Skaityti toliau →

Tautvydas Vencius (Ne)Tobulo gyvenimo vaizdiniai „Norint išsiugdyti gerą literatūrinį skonį, reikia skaityti poeziją, – yra sakęs Nobelio literatūros premijos laureatas J. Brodskis. Gal būtent poezija vienus priartina prie tobulo gyvenimo, kitus paskatina atitolti nuo kasdienybės. Kiekvienam ir kiekvieno savas ir savotiškas gyvenimas… Tobulas gyvenimas. Gal jis būtent toks — Kai iš vaizduotės ir tikrovės Sudėliotas miražas Neišnyksta prie jo priartėjus. KARANTINO IŠTĘSTAS TĘSINYS Pradėjome ilgėtis kažko tikro, Buvusio artimo – jausmo, žmogaus, vietos. Užsimerkęs jaučiu … Skaityti toliau →

Sausis Kalendorius rodo žiemą. Ir tikrai, už lango – sausis: murzinas ir susivėlęs, balomis aptiškęs, nuo purvynių papilkėjęs, gal Alzheimeriu susirgęs, ar trumpam pametęs protą stebina visus: šalčio diržą nusimetęs, basakojis, be baltos kepurės, kviečia pumpurais grožėtis, vabalėlius puoton kviečia, o našlaitei pats priskynė žibuoklėlių puokštę. Nabagėlis, nebežino, ar čia verkti, ar čia juoktis. Alma DJ Tad išeinu L.N.Rasimavičius-Rasimas Kiek daug pavasarių čia Nemunas išplukdė, Daugybė vasarų čia maudėsi sukaitę, Čia rudenys ir žiemos savo … Skaityti toliau →

Rytas. Lauke dar prieblanda. Virtuvėje metodiškai tiksi laikrodis. Jis nėra koks nors senovinis. Jis – elektrinis. O keista, tiksi, kaip koks senovinis, iš močiutės namų. Jo atkeliavimo į mano namus istorija yra paprasta. Toje vietoje, kur jis pradėjo savo laiko skaičiuotojo karjerą, tapo nebereikalingas. Kur jam dėtis? Yra du keliai: sąvartynas arba ieškotis naujų namų. Gyvenimas – juk vieni atsitiktinumai, taip visai netikėtai laikrodis atsidūrė ant mano namų virtuvės sienos. Nuo pirmos sekundės šis darbštuolis … Skaityti toliau →