Rubrika Nemunėlis

Tikėjimas stebuklu žmogaus gyvenime yra toks svarbus, lyg mažas vilties žiburėlis tamsoje. Kaip kad Didžiojo šeštadienio tamsoje netikėtai nušvitusi šviesa. Šviesa, kurią kiekvienas prisidegsime sau nuo Velyknakčio pamaldų metu uždegtos Didžiosios Žvakės. Ir galbūt pajusime, koks stebuklingai paslaptingas yra perėjimas iš mirties į prisikėlimą. Budėdami prie Kristaus kapo, budėsime ligi aušros… Aušros pasitikimas kiekvieną rytmetį labai svarbus. Kai suvokiame – esame tik smiltelė pasaulio laikinume. Nuo Velykų iki Velykų gyvendami vieni atrandame, kiti prarandame, o … Skaityti toliau →

Amžini, turėdami savo kalbą – gimtuosius namus Kalbos medį auginame kasdien, globodami ir saugodami jį nuo svetimų ir savų priešų, nuo vandalizmo, niokojančio ne tik gimtosios kalbos medžio vainiką, bet ir kertančio jo šakas, raunančio šaknis. Pavasaris, prikeldamas gamtą naujam gyvenimui, jau ketvirtą dešimtmetį kviečia džiaugtis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės diena. Kovo 11-osios dokumentuose drauge su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, 1990 m. atkurtas ir patvirtintas Lietuvos herbas, lietuvių kalbai sugrąžintos valstybinės teisės. Kovo mėnuo drauge su poeto, … Skaityti toliau →

„Noriu Lietuvą skambant girdėti“ (Stefa Juršienė) Niekada nepritrūks gražiausių, eiliuotų meilės ir vilties žodžių gimtinei, Tėvynei, Lietuvai. Žmogus juos brangina, įkūnija kūryboje, dalijasi su kitais. Per žodį, per kalbą, per šiandienos gyvenimo matymą laiko keliu eina žmogus, kalboje išlaikydamas tiesą, patriotizmą. Tiesos ginklas visuomet pasilieka tas pats – gimtoji kalba. Net ir Anapilin išėjęs žmogus po savęs palieka svarbią dovaną, didžiulę vertybę – rašytinį žodį. Jo, kaip ir tiesos, negali išsižadėti, nes žodis ir yra … Skaityti toliau →

„Gabijos“ kuriančių žmonių bendruomenės vardu sveikinu su įspūdingiausiu ir gražiausiu laiku, kuris, tarsi linksmasis traukinys, visu greičiu spaudžia į Kalėdas! Į kiekvienus namus ir į visas širdis. Taip jau nutinka, kad kartais ne visiems šis metas būna pats laimingiausias, tačiau laukiame jo visi ir tikime tūkstančius metų gyvuojančiu, paslaptimi ir legendomis apipintu Kalėdų stebuklu. Stebuklu, kuris gyvena kiekviename iš mūsų. Vieno iš Adventinių Padėkos renginių metu dvasininkas, rodos, tik pakartojo jau labai seniai gerai žinomą … Skaityti toliau →

Darganotą rugsėjo 28-osios vakarą bibliotekoje besirenkantys lankytojai jaukiai šurmuliavo koridoriuje prie renginių salės. Be pykčio purtydami rudeniško lietaus lašais apibirusius paltus, ieškodami sulytiems skėčiams ramios vietelės prisiglausti, seniai nesimatę pažįstami ir visai nepažįstami šnekučiavosi apie blogą orą. O tada netikėtai suskambo: „O tu dabar kalbėk, ilgai kalbėki, / Juk būna valandų, susitikimų, / Kurie praeina, rodos, o palieka / Ir ilgesį, ir didelį laukimą“, – ir gerokai primirštos, o jaunesniems – gal ir visai negirdėtos, … Skaityti toliau →

Vytautas Talačka gimė ir augo Liciškėnų kaime, Prienų rajone, pagal specialybę jis – ekonomistas, tačiau eilėraščius pradėjo rašyti dar vaikystėje. 2007-aisiais metais rašytojas išleido knygą „Tėviškės ilgesys“, o 2010-aisiais – ir papildytą šios knygos variatą. Tiesa, V. Talačka rašo ne tik eilėraščius, bet ir prozą, apsakymus, prisiminimus. Vytautas Talačka Tėviškės ilgesys Tėviškės ilgesys O mano Tėviške, Mano brangioji Aš palikau Tave, Kai tau manęs reikėjo Palikau tada, kai vagą art reikėjo. Kai duona buvo skalsi, … Skaityti toliau →