Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkurso prizininkų darbai

Justė Milušauskaitė
Prienų „Žiburio“ gimnazijos II klasė (mokytoja Rūta Pūrienė)

Sugrąžinkim žodžiui vertę

Nuo senų laikų lietuviams žodis buvo svarbus, mūsų protėviai žinojo, kad žodžiais negalima mėtytis ir švaistytis. Ištartas žodis vienas iš svarbiausių pažadų, tarsi nerašytas susitarimas. „Pirmiau geležis vašku pataps ir vanduo į plieną pavirs, negu iš mūsų išėjusį žodį atšauksime,“ – rašė kunigaikštis Gediminas laiške Dominikonų ordinui. Senieji Lietuvos valdovai žodį laikė įsipareigojimu, pažadu visai Lietuvai ir jos gyventojams, sulaužyti žodį, vadinasi, išduoti. Lietuviai žinojo, kad žodį reikia tesėti, o gebėjimas laikytis duoto žodžio nusakė žmogaus vertę, doras ir gerbiamas žmogus yra žodžio vertas, geru žodžiu minimas, o duoto žodžio nesilaikymas vienas iš negarbingiausių poelgių.
Deja, šiais laikais žodis nebeturi tokios vertės, kurią turėjo seniau, dabar daugelis žmonių, ypač politikai, labai mėgsta švaistytis žodžiais. Savo gražiais pažadais pilsto iš tuščio į kiaurą ir žada aukso kalnus, bet lengvai visus savo duotus žodžius paleidžia vėjais. Nesilaiko žodžio, pamiršta ir išsižada… Dažnam žodžiai tai tik vienas iš būdų gauti tai, ko nori, nes „pažadėsi – patiešysi, neištesėsi – negriešysi“…
Nežinau, kodėl mes pamiršom, kad žodis yra šventas… Drabstomės ir mėtomės žodžiais, jais atsimušam, juos keičiam ir mainom, laužom, kartais piktų žodžių neieškom kišenėj, o gerą žodį vos iškošiam per dantis… Ir nesukam galvos dėl to, ką pasakėm, nes „tai tik žodžiai“… Pamirštam, kad žodis kaip kardas gali žudyti… Aš noriu, kad žodžiai atgautų savo vertę. Noriu, kad žodis vėl būtų šventas, noriu tikėti tuo, kuris man žodį davė, ir pati noriu būti žodžio verta… Gal pabandykim sugrąžinti žodžiui jo vertę, kad būtume geru žodžiu minimi!

Gabija Juodsnukytė
Prienų „Žiburio“ gimnazijos III b kl. (mokytoja Živilė Jurkšienė)

Ar išsaugosime lietuvišką žodį?

„Žodį gali engti, žudyti, /bet jis kiekvieną kartą prisikelia,/ tuo įrodydamas savo galią“ H. Radauskas
– Reikia ruošti pamokas. Reikia. – Kartoju prisėdusi prie kompiuterio. Man labai nesinori būti kambaryje. Pagalvoju, kad gal reikėtų viską mesti ir išeiti į lauką. Pažiūriu pro langą – energingai siaučia pūga. Suprantu, kad tikrai neišeisiu nei į kiemą, nei į gatvę. Vėl žiūriu į kompiuterį. Turbūt žiūriu ilgai. Staiga išgirstu keistus garsus ir triukšmą – kažkas vyksta mano darbo vietoje. Ant kompiuterio ekrano krašto, elegantiškai nuleidęs kojas, Zoom‘as rėkia mėlynajam Teams’ui:
– Užsimutink, trukdai man susikaupti!
O mėlynakis Teams atšauna:
– Kam reikėjo šitos visos dramos, galėjai tiesiog į chatą parašyti!
Zoomas karščiuojasi:
– Man neleido pasharinti ekrano!
Mano nuostabai, toks jų ginčas buvo tik pradžia, nes įtampa augo, vis sunkiau darėsi suprasti naujus, sunkius žodžius. Netrukus pasirodė ir socialinės medijos ir paleido influencerį ir foloverį. Pagaliau per triukšmą išgirstu žodžius:
– Laikas pailsėti, gana jau.
Pamaniau, kad tai išmintingoji Moodle. Lėtai pramerkiu akis – šalia stovi mama ir šypsosi, o kompiuterio ekranas šviečia, ir niekas jame nesipyksta. Ar tai buvo sapnas, ar tikrovė – prie kompiuterio praleistų ilgų valandų sukelta vizija?
Per dienas mutinamės, sharinamės, tarsi nežinotumėme, kad galime įjungti ir išjungti mikrofoną, parašyti, susirašinėti. Anglų kalba veržiasi į mūsų gyvenimą, pasirinkdama moderniausias informacines priemones, apie save primena netgi per gimtosios kalbos pamokas. Ne tik mes, mokiniai, ieškantys naujovių, taip kalbame. Suaugusieji vis daugiau laiko praleisdami prie bejausmio ekrano taip pat pradeda kalbėti naujais terminais. Net maži vaikai, bendraudami su suaugusiaisiais, išmoksta kalbėti netinkamai, o angliški filmukai išstumia lietuviškus, ir mažųjų kalba tampa kalbų mišiniu. Suprantu, kad Zoom’ui ir Teams’ui bei socialinėms medijoms (ar jų kūrėjams) visai nesvarbu, kad daugybė žmonių, pavyzdžiui, drąsa pasižymėję knygnešiai, rizikuodami savo gyvybe, stengėsi išsaugoti mūsų kalbą, kad Mikalojus Daukša kalbos sunaikinimą lygino su pasaulio tvarkos ir garbės praradimu… Svarbu turi būti mums, kad žodis nebūtų engiamas ir stumiamas iš viešojo gyvenimo. Gal todėl skaitome lietuvių rašytojų kūrinius neraginami ir patys kuriame gražius tekstus, dalyvaujame nacionalinėse dainų šventėse, „Dainų dainelėje“ ir dainuojame lietuviškas dainas. Ką dar galime padaryti?
Pradėti nuo savęs, nuo savo kalbos.
Ant rašomojo stalo, prie kompiuterio, pasidedu anglų–lietuvių kalbos žodyną, kad daugiau neklysčiau. Esu ir būsiu optimistė – tikiu Henriku Radausku, kad žodis įrodys savo galią.

Austė Kukankaitė
Prienų „Žiburio“ gimnazijos I b klasė (mokytoja Levutė Karčiauskienė)

Trys lietuviškos širdys

Man gimtoji kalba siejasi su mano trumpu gyvenimėliu, skausmu ir džiaugsmu, ašaromis ir juoku. O ką ji reiškia mano mamai ir močiutei?
Aš, mama ir močiutė – trys kartos, besiskiriančios požiūriu, mąstymu, nuomone. Tačiau kartos gali ne tik skirtis, bet ir susiliesti savo vertinimais, matymu, vertybėmis…
Kartą paklausiau močiutės Reginos, ką jai reiškia lietuvių kalba. Man buvo smalsu sužinoti jos nuomonę, nes močiutė mokė lietuvių kalbos nedideliame miestelyje Suvalkijos ir Dzūkijos regionų sandūroje ir ji bei sesuo studijavo lietuvių kalbą universitetuose. Ji žiūrėjo mąsliu žvilgsniu, lyg būčiau uždavusi paiką klausimą. Paskui pasilenkė prie manęs: „Aš lietuvė. Kaip aš galiu atsisakyti gimtosios kalbos ar pakeisti kita kalba?.. Niekada.“ Pasak jos, bent jau kaimuose žmonės vertino lietuvių kalbą. Močiutė mano, kad niekas nepajėgs galutinai ištrinti skolinių iš žmonių buitinės kalbos. Dirbdama lietuvių kalbos mokytoja, močiutė dar labiau pradėjo mylėti savo širdies kalbą ir ligi šiol nevartoja skolinių: „Jų man nereikia! Man užtenka ir lietuvių kalbos žodžių… Kurie gerbia ir myli lietuvių kalbą, nevartoja nei rusiškų, nei angliškų žodžių savo gimtojoje kalboje.“ O man smalsu, kaip seniau, močiutės jaunystės laikais, žmonės mokėjo rašyti, bet ji tik atkerta: visais laikais kas norėjo, tas mokėsi… Pagalvojusi paaiškina: „Negaliu pasakyti, kad anksčiau žmonės labai blogai rašė, dabar gal prasčiau rašo negu tada. Tada buvom išmokę rašyt ir kalbėt.“ Anot jos, žmogus yra pats savo gyvenimo ir pasirinkimų kalvis.
„Taisyklinga lietuvių kalbos vartosena priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, smalsumo, kultūros bei žingeidumo,“ – pasidalija mintimis mama Lina, mokyklos sekretorė. Ji turi galimybę iš arčiau pamatyti ir suprasti, kaip žmogus moka lietuvių kalbos gramatiką. Mamos nuomone, vyresni žmonės (pavyzdžiui, kurie dirba mokykloje) yra raštingesni negu jaunimas. Man įdomu: kaip iššūkį įrašyti praleistas raides įveiktų skirtingų kartų žmonės? Anksčiau, kaip mama bei vyresnio amžiaus mokytojai sako, tai padaryti buvo vaikų žaidimas, o dabar – daugiau nei pusė jaunimo gali būti lengvai suklaidinti. „Labai svarbu, kaip yra kalbama vaikų šeimoje, – sako mama. – Dažniausiai išsilavinusių žmonių žodynas yra spalvingesnis ir švaresnis negu tų, kurie nenori ar tingi mokytis.“ Pati mama nevengia vartoti skolinių: žiponas, pančiatkos, radikiulis, skarvada bei čeverykai mūsų šeimoje suprantami. Žinoma, darbe ji šių žodžių nevartoja.
Kartais vyresni žmonės gali prasčiau rašyti negu jaunimas – tai mano nuomonė. Ir netgi dažnai… Ir netgi mokytojai, išsilavinę žmonės, kai ypač dabar reikia daug rašyti multimedijose… Tad manau, akmenis reikėtų mesti ne tik į jaunų žmonių daržus. Tačiau pritariu, jog jaunimui pažinti savą kalbą trukdo skoliniai. Jauni žmonės kartais nežino, kokį lietuvišką žodį įtupdyti į sakinį, tad vartoja angliškus žodžius. Žinoma, vartoja ir rusicizmų, tačiau tie žodžiai, palyginti su anglicizmais, yra daug „riebesni“ ir įžūlesni. Kartais jaunimas nežino elementarių žodžių rašybos! Išeitis? Iš pradžių žmogus turi suvokti, ar jis myli ir ar vertina gimtąją kalbą. O tada pagalvoti, kaip parodo meilę kalbai.
Lietuvių kalba yra mano širdies kalba, šviežiausias oro gūsis ir garbingiausias žygis.