Lietuvos ir Izraelio santykiai: praeitis, kaip dezinformacijos įrankis

Nors nuo seno Lietuvoje gyveno gausios žydų bendruomenės, oficialūs tarptautiniai Lietuvos ir Izraelio santykiai užmegzti tik 1992 m., netrukus po to, kai Izraelis (viena iš pirmųjų ne Europos valstybių) pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Nepaisant to, dėl Lietuvos istorinių įvykių vertinimo šių dviejų valstybių santykiuose būta nemažai ginčų, o istorinė praeitis iki šiol priešiškų jėgų pasitelkiama kaip dezinformacijos įrankis. Apie tai, kaip keitėsi Lietuvos ir Izraelio santykiai per pastarąjį šimtmetį, kovo 19 d. Pilietinio atsparumo iniciatyvos organizuotoje paskaitoje pasakojo istorikas dr. Simonas Jazavita.
Prieš daugiau nei 100 metų, atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, tarp 20 signatarų žydų tautybės atstovų nebuvo, tačiau tarpukario Lietuvoje gyvenę litvakai aktyviai prisidėjo prie savarankiškos valstybės kūrimosi, dalyvaudami Steigiamajame Seime.
Vienas ryškiausių to meto žydų tautybės atstovų – tai Simonas Rozenbaumas, užėmęs svarbias Užsienio reikalų viceministro pareigas bei atstovavęs Lietuvos interesams sudėtingu nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpiu. S. Rozenbaumas kartu su bendražygiais dalyvavo Prancūzijos konferencijoje, kurioje siekė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo bei jėgų su Baltijos valstybėmis suvienijimo, vėliau (1920 m.) politikas pasižymėjo dalyvaudamas derybose dėl Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutarties.
Pats buvęs žydas bei atstovavęs žydų frakcijai, S. Rozenbaumas, kaip ir dauguma to meto litvakų, tikėjosi įtvirtinti žydų tautinę autonomiją Lietuvoje. Visgi 1924 m., keičiantis epochai, paaiškėjus, jog to padaryti greičiausiai nepavyks, S. Rozenbaumas išvyko į Palestiną. Tačiau politikas santykių su Lietuva nenutraukė, tapo Lietuvos garbės konsulu, vėliau – generaliniu konsulu Tel Avive, toliau bendravo su kai kuriais ryškiais Lietuvos politiniais veikėjais.
Žydų autonomijos siekė ir daugiau Lietuvai nusipelniusių žydų tautybės atstovų: Naftalis Fridmanas, Steigiamajame Seime prisidėjęs prie tuometinės žemės reformos įgyvendinimo, Kauno savivaldybės tarybos narys, ne kartą į Seimą rinktas, vienas stipriausių sionistinės veiklos atstovų Lietuvoje Leibas Garfunkelis ir kiti.
Nors ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių santykiai su žydais buvo suprastėję, dar 1935 m. knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“ apie žydus kalbėjęs žymus Prienų krašto žmogus, keliautojas, žurnalistas Matas Šalčius rašė: „Ne be reikalo Tautos fonde man sakyta, kad Palestina bus dviem jėgom pastatyta – Amerikos žydų kapitalu ir Lietuvos žydų darbštumu“.
Paskaitos pranešėjo teigimu, 1937 m. visoje Europoje iš esmės keičiantis geopolitinei padėčiai, Lietuvoje įsivyravo ne nacionalistinės, o šovinistinės nuotaikos, visuomenėje pradėjo rastis vis daugiau antisemitinių pažiūrų. Ne vienas šiurkštus antisemitinis pasisakymas buvo išsprūdęs ir iš tokių aukštų valdininkų, kaip užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, S. Rozenbaumo bendražygis Paryžiaus konferencijoje Petras Klimas ir kt. lūpų.
Tiesa, situacija siejama su 1940 m. sovietine okupacija, prasidėjusiomis represijomis. Užsienyje rezidavę diplomatai neturėjo tikrų žinių, vadovavosi nuogirdomis. Be to, pirmieji iš Lietuvos ištremti žmonės ar įkalinti SSRS gilumoje, negalėjo susisiekti su artimaisiais, todėl niekas nežinojo, ar jie išvežti, ar tiesiog nužudyti. Tai stiprino įvairius gandus, tarp jų ir antisemitinius, vėl grįžo jau kiek primiršti antisemitiniai stereotipai, kad ,,SSRS – esą žydų valstybė“, pamirštant, kad komunistinė ideologija persekiojo visas tautas ir religijas, tarp jų – ir žydų tautą bei judaizmą, pastarajam, kaip turinčiam gilias tradicijas, skirdama gana daug neigiamo dėmesio. Šio fakto, deja, neakcentavo ir tuometiniai mūsų diplomatai. „Mano nuomone, pagrindinis akstinas buvo konjunktūrinė orientacija į Vokietiją, pagal principą ,,mano priešo priešas – mano draugas“. Tačiau ši informacija gana ribota. 1941 m. pirmoje pusėje ir pasirodo laiškai tarp Kazio Škirpos, Stasio Lozoraičio, Petro Klimo, Lietuvoje atsidūrę tikrai ne iš KGB klastočių, o iš Lietuvos pasiuntinybių Vašingtone ir Londone, kurios veikė per visą Šaltąjį karą. Kadaise pats P. Klimas, kaip ir Škirpa, ieškojo būdų, kaip įtraukti tautines mažumas į Lietuvos kūrimą (1918–1920 m. situacijoje), P. Klimas daug bendravo su Rozenbaumu, o štai Lozoraitis rūpinosi žymaus sionisto Leibo Jafės 1937 m. vizitu į Lietuvą, be Kauno, aplankant ir Klaipėdą, dėl ko Lietuva sulaukė Vokietijos nepasitenkinimo“, – pasakojo S. Jazavita. 

Tarpukario laikotarpiu antisemitizmas kitose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, buvo kur kas didesnis nei Baltijos valstybėse, tačiau vėliau įvykiai pasisuko priešinga linkme: kai Holokausto metu Baltijos šalyse vyko masinės žudynės, Danijoje žydai buvo gelbėjami.
Istorikas pastebi, jog Lietuvos visuomenės suvokimą iš esmės pakeitė pirmoji sovietų okupacija. So-vietinės Rusijos, o vėliau nacistinės Vokietijos okupacijos metais uniformą ir mundurą „sutepė“ ne vienas Lietuvos karininkas ar šaulys. Visgi, S. Jazavitos teigimu, gėdą Lietuvai užtraukęs kai kurių asmenų elgesys neturėtų būti apibendrinimas. „Generalizavimas yra būtent tai, kuo remiasi dezinformacija, o tuomet apie jokį susikalbėjimą tarpusavyje ir kalbos negali būti“, – teigia istorikas. Mat pačiu „karščiausiu“ savo žiaurumu laikotarpiu buvo ir priešingų atvejų. Ne vienas karininkas karo metais išgyveno asmeninę tragediją. Dalyvavę tuose pačiuose savisaugos daliniuose, gelbėdami žydų šeimas, jie pasirinko visai priešingą kelią. Balandžio 8 d. minima Holokausto aukų atminimo diena.
Tuo metu, kai 1918 m. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nepriklausoma Izraelio valstybė dar neegzistavo, tačiau pasaulyje jau vyko aktyvus sionistinis sąjūdis. XX amžiaus viduryje, Izraeliui atgavus nepriklausomybę, Lietuva jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, todėl ryšiams užmegzti reikėjo ne vieno dešimtmečio.
Šiuo metu Lietuvos ir Izraelio santykiai kone geriausi per visą šimtmetį, o kartais netgi kalbama apie strateginę partnerystę. Tai parodo ir sausio mėnesį vykęs Premjerės Ingridos Šimonytės nuotolinis susitikimas su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Youssefu Leviu, kurio metu Premjerė sakė: „Lietuvos ir Izraelio dvišaliai santykiai puikūs ir aktyvūs, ir svarbiausia – paremti mūsų tautų ryšiu. Vyriausybė sieks toliau plėsti dvišalius santykius, o Izraelis išliks strateginiu partneriu“.
Tiesa, ne taip ir seniai vis stiprėjančius Izraelio ir Lietuvos santykius buvo aptemdęs skandalas, kurio metu partizano Adolfo Ramanausko-Vanago knyga buvo kaltinama antisemitiniais pasisakymais, o Juozas Lukša buvo išvadintas „garažo žudiku“.
Tačiau Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Amiras Maimonas davė atkirtį dezinformacijos platintojams, gimtadienio proga aplankydamas žymiojo partizano dukterį. Vizito metu atkreiptas dėmesys, kad nei Izraelio, nei Lietuvos istorikai neradę įrodymų ar netgi interpretacijas keliančių dokumentų Ramanausko-Vanago veikloje prieš žydus. Tuomet Amiras Maimonas išsakęs oficialią poziciją, kad jo valstybė gerbia ir vertina lietuvių laisvės kovą, kuriai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Panašių skandalingos ir netikros informacijos sklaidos atvejų būta ir daugiau.
Istoriko teigimu, turima medžiaga akivaizdžiai rodo, kad sovietinės okupacijos metais buvo vykdomas spaudimas istorikams, kurie rašė šiomis temomis, pavyzdžiui, ieškoti, ryškinti, pabrėžti ryšius tarp LAF ir Vokietijos, parodyti, pavyzdžiui, K. Škirpą, kaip nesavarankišką veikėją, vokiečių koloborantą, taip jį suniekinant, kad jis neturėjęs laisvos valios ir siekęs ne Nepriklausomybės, o asmeninių tikslų. Siekdama visą antisovietinę lietuvių rezistenciją sumenkinti, LSSR Mokslų akademijos Archyviniams dokumentams skelbti darbo grupė 1961 m. priėmė darbinį nutarimą, kurio tikslas – sutirštinti rezistencijos kontaktus su užsienio valstybėmis ir taip ją diskredituoti, akcentuojant kaip nesavarankišką, jėgų iš užsienio valdomą įrankį.
Buvo raginama žūtbūt surasti dokumentų, parodančių artimą K. Škirpos ryšį su Vokietijos tarnybomis. Tai sėkmingai padaryti pavyko vienoje daktaro disertacijoje „Hitlerininkų politika Lietuvoje 1941–1944 metais“, kurioje  pabrėžiama, kad LAF propaganda prisidėjo prie žydų išžudymo Lietuvoje. Dar 1978 m. LSSR KGB diskutavo, kaip įkalti pleištą tarp JAV gyvenančių lietuvių ir Lietuvos žydų. Apie tai publikacijoje ,,KGB bandymai sukiršinti JAV lietuvius ir žydus“ – pasiremdamas dokumentais rašė Juozas Arvydas Starkauskas.
„Akivaizdu, kad tai, ką pavykę rekonstruoti, yra tik maža dalis, kiek tokių nurodymų buvo duota slapta, siekiant paveikti istorikus ir žurnalistus, dirbti reikiama linkme. Todėl, manau KGB bendradarbių atskleidimas padėtų pamatyti gerokai tikresnį šios problemos mąstą“, – paklaustas, ar buvusių, KGB bylų paviešinimas padėtų atskleisti dezinformacijos sklidimo kanalus bei neteisingų naratyvų prieš Lietuvą platintojus, sakė S. Jazavita.
Rimantė Jančauskaitė