Viskas prasideda ten, kur šaknys…

Sakoma, kad visi augalai, nuo pat mažiausio augalėlio iki įsišaknijusio šimtamečio ąžuolo, skleidžia energiją. Ir, matyt, svarbiausia tai, kaip mes gebame su jais visais surasti bendrą kalbą, ar mokame užmegzti tiesiog ryšį ir kažką jiems duoti, kad gautume atgal. Tokios tad mintys aplankė pabendravus su agronome Vilija Juškevičiene. O kalbėjomės mes, kaip ir dera, laikydamosios atstumo, bet vis tiek netoli jos iš mažos sėklytės pasėtų, jau pradėjusių dygti bei paaugusių pomidorų, kitų daržovių, gėlių.
– Pernai auginau per tris šimtus daigų, visi jie skirtingų veislių. Žinoma, sunku prižiūrėti, nelieka laiko anūkams, todėl šiemet planavau sumažinti, bet matau, kad viršijau. Labai mažai veislių pakartojau. Sėju daigų ir prekybai – visus iš savo sėklų kolekcijos, ne iš parduotuvės, – šiltai pasitikusi pasakoja Vilija ir primena, kad visi, susidomėję pomidorų auginimu, gali jos kontaktus surasti asmeniniame facebook puslapyje daržui ir gėlynui arba paprašyti prisijungti prie grupės pomidorų karalystė (ryto rasa), kuris yra tarsi moters augintų veislių katalogas.
Smalsu Vilijos klausti, kodėl atokiame Lingėniškių kaime, netoli Jiezno, savo žemėje, ji, auginusi begalę įvairiausių gėlių, vėliau pamilo pomidorus? „Viskas mano kraujyje, – užtikrintai sako agronomė, meilę augalams pajutusi dar visai maža, nes tėvelis buvo miškininkas ir dirbo Kauno botanikos sode. – Mano tikslas buvo baigti Žemės ūkio akademiją ir dirbti Botanikos sode, kur viskas buvo labai įdomu. Tačiau ištekėjau studijuodama. Vyras „krimto“ tuos pačius mokslus – agronomiją. Taip miestietė paskui vyrą ir patekau į vienkiemį, – šypsosi laiminga moteris ir sako, kad iš pradžių buvo šiek tiek liūdna. Bet paskui viskas išėjo tik į gera. Ji atrado save, o hobis sutapo su darbu. – Auginau gėles, kiek rūšių surfinijų su drauge Maryte sodindavome. Liko labai gražūs prisiminimai, bet vėliau kilo mintis pabandyti pomidorus auginti. Dabar jaučiu, jog tiesiog trūksta gyvenimo, kad visas veisles išauginčiau, – tikina stiprų ryšį su augalais juntanti jų augintoja. Čia jau sudygę ir šešiasdešimt veislių paprikų , „pabandymui“, – šypsenai nedingstant nuo veido sako Vilija. Pardavimui jau sudygę ir agurkai, baklažanai, svyrantys, vazoniniai ir žemaūgiai pomidorai.
Maga paklausti, kada gi persodinti kelis išdygusius ant palangės mažylius pomidorų daigelius, kada „pikiuoti“. Čia pat, ačiū Vilijai, ji pataiso: „Pikiuoja bitės, pikiu užsisandarindamos skylutes, o augalai yra pikuojami. „O kaipgi ir kada tą augalėlį tręšti?“ Žiūrėk, ką jis tau sako. Stebint augalą, iš karto aišku, ko jis nori savo išraiška. Jis pats pasako, kas negerai“, – atsako, o aš iškart pagalvoju, kad viskas panašu kaip ir su mumis – žmonėmis, mūsų gyvenimu…
Kalbėdama apie naujoves ir apie augalų auginimą maišuose užsiminusi, agronomė sako, kad jei turėtų galimybę, nesvarstydama sodintų į žemę: „Maiše apribotas maitinimo plotas, žemėj šaknimis nueina ieškoti medžiagų, o maiše – ir kaista“. Paletėse viskas labai dailiai auga, šalia kiekvieno daigelio – jo veislės pavadinimas. Taip iš mažos paletės į vazonėlį, ir „bendrauji“ su daigu iki prekybos. Svyrančius pomidorus Vilija pataria sodinti į didelį vazoną. Galima ir balkone, ir netgi terasoje auginti. Bus taip jauku gražiais rudenėjančiais vakarais, kol užšals. Netgi, sako, ir draugams, besėdintiems prie stalo, bus smagu patiems nusiskinti pomidorą. Moteris, žinoma, naudoja jau pilnai paruoštą substratą. „Tręšimas išbalansuoja. Sodinant į nuolatinę vietą, į paprastą žemę galima įpilti du šaukštus, bet nepadauginti, žuvies kaulų miltų. Labai svarbu nepertręšti. Pelenų dėti negalima, nenugesinus jų actu, kitaip užsišarmins dirva. Ir dar, lauke pasodinus, pomidorui reikia „stogo“ ir gerokai užleisto žemyn, kad apsaugotų nuo lietaus, – negailėdama taip brangaus laiko šeimininkė mielai dalijasi patarimais ir rodo tokį gražų pomidorų SILVERY FIR TREE (sidabrinė eglutė) veislės daigelį, į kurio lapelius bežiūrint pasakytum, jog tai tiesiog – žalia rūta. Vilija sako, jog arbūzus, moliūgus, cukinijas dar per anksti sėti – reikia išlaukti, kai šalnos jau tikrai baigsis.
– Kiek pavartau žurnalus ir kitą literatūrą, kiek randu naujovių. Ir jų man reikia čia ir dabar. Turiu apie keturis šimtus sėklų, kurias dar sėsiu, o tūkstantį jau sėjau. Už tai ir sakau, kad gyvenimas per trumpas, – mintimis dalijasi Vilija, džiaugdamasi, kad gali daryti tai, kas jai miela. – Atsigaunu, nėra vietos depresijoms, nes laiko joms nebelieka. Daug bendrauju su kitomis augintojomis – keičiamės sėklomis su tokiomis pačiomis „ligonėmis“. Esam kolekcionierės, todėl ir pildom nuolat kolekciją, dalijamės, keičiamės.
– Įdomu visą laiką ir ką nors ne taip, ne savo laiku padaryti. Pernai per Velykas paragavome bulvių, kurias išauginome iš sėklų. Darbas darbą veja. Kai jau nebespėju, visada man talkina vyras Regimantas. O vasaromis čia vietos užtenka ir vaikams, ir anūkams. Džiaugiuosi, kad jiems gera, kad mums visiems kartu gera mūsų namuose.
Užklausus apie laisvą laiką, miela pašnekovė Vilija Juškevičienė, kuriai tariu nuoširdų ačiū už skirtą įdomiam pašnekesiui laiką, sako: „Man širdis dainuoja aplink Druskininkus. Už Merkinės į pušyną važiuoju pasivaikščioti, pabūti su savimi, savo mintimis ir gamta“. Tai štai iš kur tas Kaune gimusios miestietės, kaip šypsodamasi sakė, dzūkiškas gerumas, atvira, nuoširdi šypsena, mokėjimas užmegzti tikrą ryšį ir su žmogumi, ir su augalais, ir su gyvūnais bei dekoratyviniais paukščiais. Abu Vilijos tėveliai dzūkai. Taigi viskas ir prasideda ten, kur šaknys…
P.S. Vilija Juškevičienė mielai sutiko pasidalinti savo patirtimi apie pomidorų auginimą ir su „Gyvenimo“ skaitytojais. Jos patarimų rasite kituose laikraščio numeriuose.
Palma Pugačiauskaitė