Priimk žemės stiprybę

Laiškai iš Nemuno krantinės

Jei teužgyvenai tik vienerius namus ir neturi užmiesčio sodybos, šį laiką tau tenka tūnoti savo butelyje. Dėl to, ko gero, pirmąkart per savo ne tokį ir trumpą amžių pagalvojai, jog esi neturtingas. Anksčiau niekada nekilo tokių minčių.
Įgriso, jau bloga nuo ekranų, bet žinai, jog toks dabar metas, negražu skųstis. Nesiskundi. Tik kaip rasti žodžius, įžiebiančius to keisto laiko, kuriam, rodos, nebus galo, prasmę? Tarsi beverčiai burbulai pakimba jie ir išnyksta, nė pėdsako nepalikdami.
Tau būtų lengviau, jei dažniau ir atidžiau įsižiūrėtum, kaip žemė gyvena. Žemė neieško prasmės. Ji pati yra ir prasmė, ir tikslas. Nebijok bent sau pačiam prisipažinti, kad kuo labiau tolsti nuo žemės, tuo tau sunkiau. Dairaisi visokiausių pagalbų, kartais net randi jų, bet negerumo priežastis neišnyksta, širdyje vis tiek neramu, tarsi pakibęs jautiesi.
Gal nė nepastebėjai, kaip sparčiai tįsta, ilgėja dienos, ir kad žemė kantriai vykdo jai skirtą užduotį – vėl atveda pavasarį. Ne tik savo miškams, laukams, ne tik jų medžiams, žolynams ir visokiausiems ten knibždantiems gyviams, bet ir tau. Neklausinėdama, ar tu liūdnas, ar linksmas lauki Prisikėlimo ryto ir jo žadamos vilties ar jau nieko nesitiki. Žemė neturi žodžių, bet negi neiškalbingi, negi neįtikina sprogstantys pumpurai ir net šaltokų naktų nepabūgę besiskleidžiantys pirmieji žiedai? Jie džiaugiasi kiekvienu saulės spinduliu ir dėkoja jai. O kur dar pavasarį skubinantys sugrįžusių paukščių balsai?
Neliūdink žemės, priimk jos stiprybę. Žemei reikia tavo tikėjimo – kad Prisikėlimo rytą galėtų tau viltį įžiebti. Be jos neišbūsi sau skirtojo laiko.
Genovaitė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *