Ribos

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Kas būtų, jeigu nebūtų valstybės sienų – ribų? O kaip gyventume, jeigu mūsų namai neturėtų sienų? Kaip atrodytume mes be odos, kuri apgaubia ir saugo mūsų kūną? Į šiuos klausimus galima atsakyti, jog ribos reikalingos, nes jos suteikia aiškumo, saugumo, privatumo, autonomiškumo. Nėra abejonių. Tačiau, kai kalbame apie ribas santykiuose su žmonėmis, atsiranda klausimų ir neaiškumų, gilinantis į jų nubrėžimą, iškyla įvairūs įsitikinimai arba mitai, kurie trukdo tai atlikti. Šiandien pabandysiu šia tema pasvarstyti, remdamasi perskaityta knyga Dr.H.Cloud ir Dr. J.Townsend. Ribos. 2013.

Kaip ir kada pradedamos formuoti ribos žmogaus gyvenime? Kas turi įtakos? Pasak minėtos knygos autorių, „Gana dažnai žmonės, nukentėję nuo netinkamų ribų vaikystėje, savo silpnumą perkelia į kitus. Manydami, kad kiti jaučia tokį patį skausmą, jie vengia brėžtis ribas kitų atžvilgiu, nes įsivaizduoja, kad tai juos itin nuliūdins.“ Netinkamų ribų atsiradimo pavyzdžiai gali būti, kai vaikas matė, jog šeimoje galima draugiškai ir šiltai pabendrauti tik prie butelio, kai tėvų nuostatos auklėjimo atžvilgiu stipriai skyrėsi (pvz.: kai tėtis leido, o mama ne), kai šeimoje buvo fizinio, emocinio ar seksualinio smurto, kai vaikui buvo leidžiama kada nori sugrįžti namo, kai visi norai ir įgeidžiai tenkinami, kai vaikas neturėjo galimybės pajusti savo netinkamo elgesio padarinių ir t.t. Tokia ar kitokia gyvenimiška patirtis formuoja atitinkamą požiūrį į santykius ne tik su kitais, bet ir su savimi, nes tai yra labai susiję. Kaip tvirtina Dr.H. Cloud ir Dr. J.Townsend „Mūsų gebėjimas pasitikėti savimi remiasi mūsų patirtimi, jog kiti yra patikimi žmonės.“ Jeigu tokių patikimų žmonių vaikystėje buvo mažai, gali būti, jog bus stoka ir pasitikėjimo savimi. Vaikui reikalingas suaugęs, kuriuo galėtų pasitikėti, kuris mylėtų besąlygiškai. Iš prigimties sūnus ar dukra į tėvą alkoholiką gali ilgą laiką žiūrėti pasitikėjimo kupinomis akimis ir laukti, kada ateis ta diena, kai iš tikrųjų viskas susitvarkys. Deja ne visada taip atsitinka. Suaugę alkoholikų vaikai yra ta žmonių grupė, kurie gali turėti problemų ne tik dėl pasitikėjimo, bet ir dėl ribų brėžimo.
Kaip atrodo nemokėjimas brėžti ribų santykiuose su kitais? Pvz.: jūs nusprendėte vakare pailsėti ir pasivaikščioti parke po įtemptos dienos, atsipalaiduoti ir paskaityti knygą, tačiau paskambino kaimynė, kuri eilinį kartą prašo pažiūrėti jos mažamečius vaikus, nes atsirado svarbus reikalas ir būtina išvykti. Kaip gi pasakyti kaimynei „ne“, kai ji nusiminusi dūsauja, kaip jai sunku ir nėra pas ką paprašyti. O juk jūs toks geras žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Sutinkate, tačiau mintyse graužiatės ar keikiate save, kad ir vėl užkibote ant to pačio „kabliuko“, kai gelbėjate, nepaliekate galimybės pajusti kitam savo elgesio padarinių, kad pasimokytų. Žinoma, yra atvejų, kai išties reikalinga suteikti pagalbą, tačiau kai tai tampa įpročiu, tai erzina ir trukdo keistis.
Brėžti ribas santykiuose trukdo tam tikri įsitikinimai arba mitai, kuriuos galima būtų apibūdinti taip:
1. Jei nusistatau ribas, vadinasi, esu savanaudis. Svarbu žinoti, jog savanaudiškumas – tai susitelkimas tik į savo paties norus ir pareigos mylėti kitus nepaisymas.
2. Ribos yra nepaklusnumo ženklas. Paprastai žmonės, pasižymintys netvirtomis ribomis, išoriškai būna nuolaidūs, bet maištingi ir pikti širdyje. Jie norėtų pasakyti „ne“, tačiau bijo ir pasiduoda nuolaidumui, o tai prilygsta melui. Tikras paklusnumas priklauso nuo mūsų noro paklusti, mylėti.
3. Jei nusibrėšiu ribas, kiti mane įskaudins. Tai baimė, jog kitas gali mane palikti ar užsipulti. Žmonės, pajėgiantys gerbti mūsų ribas, mylės mūsų valią ir mūsų individualumą. Tie, kurie nesugeba gerbti mūsų ribų, tuo pasako, jog nemyli mūsų „ne“. Jie myli tik mūsų „taip“.
4. Jei nusibrėšiu ribas, įskaudinsiu kitus. Ribos yra gynybinė priemonė. Tinkamos ribos nė vieno nevaldo, nepuola ir neįžeidžia. Jos apsaugo mūsų vertybes, kad jos nebūtų paimtos netinkamu laiku. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo poreikių tenkinimą. Ši mintis gali daug kam nepatikti, kelti nepatogumų. Svarbu paklausti savęs: Ar aš tikrai noriu sakyti „taip“?
5. Ribos reiškia, jog aš pykstu. Pyktis praneša apie mūsų ribų pažeidimą. Jis tarsi mūsų „išankstinio įspėjimo sistema“, pranešanti apie gręsiantį pavojų būti sužeistiems arba užvaldytiems. Jis suteikia mums energijos, reikalingos apginti save, kitą ir savo principus. Žmonės, pradedantys aiškiai brėžti ribas, kurių anksčiau nebuvo paisoma, nustemba, pajutę viduje kylantį įniršį. Paprastai tai „senas pyktis“, susijęs su nepasakytais ir neišklausytais „ne“.
6. Ribos sukelia kaltės jausmą. Skolos jausmas, kuris virsta kalte, dažnai trukdo brėžti ribas. Tėvai, giminės, artimieji, broliai, seserys, draugai, kurie kažkada yra gero padarę arba rodę savo meilę, gali prašyti paslaugų, kurioms norisi pasakyti „ne“, tačiau yra labai sudėtinga, nes tada ateis kaltės jausmas. Problemą sukelia neegzistuojanti skola (nors kartais artimieji mąsto priešingai). Kai mums dovanojama meilė, laikas ar daiktai – viskas, kas mus verčia jaustis dėkingiems, – turi būti ir priimami kaip dovanos.
Tai tik keletas mitų, kurie gali tūnoti ir vadovauti mūsų viduje. Svarbu paminėti, jog sunkumai brėžiant ribas priklauso nuo santykio su žmogumi. Palaikantys ir mylintys artimieji – tai palanki erdvė mokytis pasakyti „ne“. Nesudėtingos situacijos namuose buityje gali būti puiki pradžia, pajutus sėkmę ir skirtumą, kaip buvo anksčiau ir dabar. Tačiau vis dėlto neužtenka suprasti, kas trukdo brėžtis ribas ir palankių sąlygų. Reikalinga Meilė. Nes tik Ji žino, kaip, kada, kur ir kiek? Prisiminus mitus, kurie egzistuoja ir trukdo brėžtis ribas, baimė dažna palydovė, neleidžianti ateiti meilei. Sudėtinga mylėti, kai yra daug įvairių baimių. Toks ryšys gali būti daugiau stabmeldiškas, nuolaidžiaujantis, pataikaujantis. Iš meilės kitam, kad jis pasimokytų iš savo elgesio pasekmių, pasakyti „ne“ yra nelengva užduotis, tačiau didesnis meilės ženklas nei pasakyti „taip“.
Kaip nuspręsti, kada ir ką sakyti? Viduje kiekvienas turime savo nuomonę ir jausmą, kuris būna susijęs su viena ar kita situacija. Pvz.: „Sakau „taip“, nes bijau, bet norėčiau sakyti „ne“ – toks požiūris nepadeda brėžti ribas. Priešingai veikia – „Nors ir bijau, bet noriu ir sakau „ne“. Daryti ar sakyti kažką su baime ir noru padeda augti, skleistis ir įveikti savo vidinius demonus. Tačiau bandymai brėžtis ribas yra neišvengiamai susiję su aplinkinių pasipriešinimu, konfliktais ar manipuliacijomis, kurioms sudėtinga atsispirti. Todėl ir pasekmės kartais gali būti skausmingos – palankumo ar darbo praradimas, draugų, pažįstamų nutolimas, išsiskyrimas. Tačiau tai tik parodo, kiek mus priima, vertina ir myli, kokie mūsų yra santykiai.
Literatūra: Dr.H.Cloud ir Dr. J.Townsend. Ribos. VšĮ „Abigailė“. 2013.