„Poškučio“ kalvėje metalas „minkosi“ lyg molis…

(Ne)tradicinė kultūra

– Pirmoji kalvė buvo po medžiu, – „Poškučio“ kalvėje rodydamas prieš daugiau nei penkiolika metų pirmą padarytą metalinę saulutę ir dalindamasis mintimis apie gyvenimą vienkiemyje ir metalą, kurį lygina su moliu – vienas šlapias minkosi, kitas – karštas, kalbėjo kalvis Martynas Breikštas. – Saulutės dabar yra patys mieliausi darbai, – sakė jis, prisimindamas, kad kalvyste „užsikabino“ dirbdamas Kruonio HES. – Ten buvo kalvė, ir, kai tik laisvo laiko turėdavau, joje jį ir leisdavau.
Martynas gyveno Vilniuje, Elektrėnuose, o 2014-aisiais persikraustė į žmonos Vilmos Daudaitės tėvelio tėviškės namus Antaveršio kaime, netoli Užuguosčio. Ko gero, mažiau pažįstantiems Lietuvą šis kraštas atrodo tolimas ir atokus, bet Martynas su Vilma čia sugrįždavo iš tų pačių Elektrėnų kiekvieną savaitgalį. Sako, kad jau nuo pirmadienio laukdavo savaitgalio – ir kaimo. „Tiesiog svajojom gyventi kaime. Dar ir pats gyvenimas, pridėdamas įvairių netikėtumų bei sutapimų, pastūmėjo. Taip ir sugrįžome, įsikūrėme ir dar vis kuriamės mums brangiuose namuose“.
Kaip jau sakė Martynas, pirmoji „Poškučio“ kalvė buvo po obelimi. Po ja jis padarė ir pirmąją saulutę. O Perkūną arba Poškutį senieji lietuviai vadino dangaus kalviu. Juk ir pats kalvis – mistifikuota būtybė, sujungianti dvi stichijas – ugnį ir vandenį. Taip ir pavadinimas kalvei „gimė“. Martyno darbuose daugiau ir atsispindi senovės lietuvių ir baltų autentika. Užklaustas apie pačius pirmus darbus, jis sako, jog tai buvo dovanos draugams. Reikėjo išmokėti paskolą, o ir be dovanų kaip vykti pas draugus. Tai ir buvo paskata gaminti peilius. Ir tai ne joks blogas ženklas. „Mano asmeniškai gyvenime peilis – tik į gera. Paimdavau iš draugų simbolinį litą. Tie draugai, kuriems dovanojau peilius, ir išliko. Jie pasitikrinti, tad peilis niekada neatneš nei jiems, nei man blogo“, – užtikrintai apie išsaugotus santykius tarp senų draugų kalba Martynas. „Kai draugų draugė užsakė padaryti į Joniškio kraštą kryžių, atitinkantį tradicijas, nuo to laiko ir pradėjo labiau dominti mažosios architektūros metalinės viršūnės, kryžiai, kitaip sakant, – saulutės, o peiliai liko jau antrame plane.
Pradėjus kalbėti apie saulutes, užsimezgė pokalbis ir apie mūsiškį tautodailininką Algimantą Sakalauską. Martynui, kaip jis pats teigia, A. Sakalauskas yra didžiulis autoritetas. O pažintis jų taipogi įdomi. Sako, kažkada mugės metu paliepęs savo darbus palikti jam pažiūrėti ir nueiti pasikalbėti su įdomiu žmogumi, būtent Algimantu, Martynui pasiūlė fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Nuo to laiko iki šiol juodu su Algimantu sieja graži bendrystė, bendri darbai.
Martynas mini ir įdomių kultūros paveldo objektų restauracinius darbus. Tai – ir Zikaro memorialinis namas-muziejus, V. Krėvės muziejus, kurių langams, durims gamino apkaustus, vyrius. Įdomus darbas buvo ir Telšiuose, kai Alkos muziejaus padalinio malūno sparnams, kur pats sparnas – septynių metrų, darė apkabas. Besivaišinant kava namuose, kuriuos taip pat puošia šeimininko darbai, jis rodo ir restauruotą kryžių kunigėliui, kuris prisidėjo prie akmeninės Užuguosčio bažnyčios statybos, ją statė. „Nauji darbai skatina mąstyti, kaip padaryti. Jei turi kur tobulėti, geriau padarysi,“ – tikina Martynas.
Užklaustas, kiek laiko trunka pagaminti saulutę, jis sako, kad tai priklauso nuo dydžio, sudėtingumo – ir tris, ir keturias dienas galima dirbti. Apie tai, kad ir jaunimas, ir Užuguosčio krašto vaikai domisi kalvyste, Martynas su džiugesiu pasakoja, prisiminęs Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubo organizuotas stovyklas, kuriose jis veda edukacijas, aiškino, kas tas priekalas, žaizdriukas. „Mažiukai galbūt daugiau iš smalsumo klausinėja, o vyresni labiau motyvuoti. Jiems rūpi „kaip, ką, kodėl“. Smagu dirbti su tokiais vaikais, kai matai, jog jiems iš tiesų įdomu“, – tikina kalvis, negailintis laiko ir kitus supažindinti su kalvyste.
Bebūnant „Poškučio“ kalvėje labai smalsu buvo pajusti, kaip gi žmogaus „klauso“ toks tvirtas metalas. Martyno tvirtinimu, jis tarsi molis „minkosi“, o ir plaktukas nuo 800 gramų iki 1,5 kg tikrai jam nesunkus. Kalvės šeimininkas rodo ir pirmą savo pneumo kūjį, kuris pagamintas 1957 metais. „Žaizdras įkaista, priklausomai, kiek duosi oro, metalas lydosi prie daugiau nei 1300 laipsnių“, – apie tai, kas jam atrodo paprasta, įprasta, pasakoja kalvis. Dar, pasak jo, svarbu ir anglies kokybė – kaloringumas. „Pagrindinės sąnaudos – tai laikas“, – tikina jis. Smalsu klausti ir apie gyvenimą kaime, kuriame, anot Martyno, vis daugiau kuriasi naujų žmonių. Ir tai džiugina. Jie – kitokie, jiems nėra taip svarbu, pavyzdžiui, tik ūkis ar višta jame, bet rūpi ir kultūrinė veikla. Jiems įdomus ir netoli esantis Sienakalnis, kitos lankytinos vietos bei jų istorijos. „Vienas kaimynas laiko šimtą bičių avilių, keliauja po Lietuvą dviračiu, visą apvažiavo. Kiti, atsikraustę vilniškiai augina žirgus. „Kai tik trumpam atvažiuodavom į kaimą, žmonės atsargiai žiūrėdavo, o, kai jau pradėjom gyventi – daug šiltesnis ir artimesnis užsimezgė ryšys, atsirado pasitikėjimas. Juk kaime ir smagu iš vieno sūrį, iš kito medaus ar naminio alaus nusipirkti. Taip ir kaimas gražės, kai žmonės turės daugiau pajamų“, – mano Martynas.
Gaila, kad, kai svečiavausi Breikštų sodyboje, Martyno žmona Vilma buvo darbe, Stakliškių gimnazijoje. Ji taip pat būtų turėjusi ką papasakoti apie amatus. Kai tik šeima atsikraustė į jos tėvelio tėvų namus, kol tėvukas dar padėjo, laikė daug avelių. Vilma iš jų vilnos vėlė iš pradžių papuošaliukus, vėliau – šlepetes, veltinius, kurie turėjo savo rinką. Dabar sukaupta patirtimi ji dalinasi ir su Stakliškių gimnazijos mokiniais.
Beje, Martynas prie kavos puodelio mielai pasakojo ir apie vaidmenis spektaklyje Čechovo „Piršlybos“, auką iš „Mindaugo“, kurioje vaidino puodžių. Spektaklių režisierius Jonas Grabauskas. Su teatro trupe jie vaidino ne tik mūsų rajone, pas kaimynus, bet ir Punske. Martynas tikina, jog jam įdomu bendrauti, keliauti, pažinti, atrasti nauja.
Užklaustas apie tai, kaip užsakovai patys jį susiranda, jis sako, kad Lietuvoje žmonių lyg ir mažėja, o užsakymų daugėja. Martyno nuomone, žmonėms „štampai jau atsibodo“.
Atsisveikinant Martynas ir savo kraštiečiams linki tos tikros gražios bendrystės, kurioje nebūtų pykčių. Pasak Martyno Breikšto, perfrazuojant Landsbergį jaunesnįjį – kad būtų kuo mažiau visame kame burbuliavimų, o daugiau tikrumo be „štampų“. Savo ruožtu, tariu ačiū Martynui už laiką, linkėdama gražaus tolimesnio augimo, tokio, kaip tas šalimai namų Breikštų šeimos 2008 metais sodintas, žaliuojantis miškas…
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *