Skalsi tebus Gyvenimo duona…

Šv. Agotos malda prasideda kreipimusi į Jėzų ir palaimos prašoma jo vardu. Vasario penktą dieną švenčiant šios Šventosios dieną bažnyčiose šventinama duona. Matyt, svarbu buvo ir galbūt yra Dievo palaimoje susitikti su Gyvenimo duona…
Šiais pandemijos metais, matyt, pravartu jos turėti su savimi nuo pernai… Juk negenda. Galima įsidėti į kišenę ir vėl, ar net ir į prabangią piniginę, pigesnę ar brangią mašiną, kad saugotų nuo avarijų ir kitų nelaimių. Nes ši duona ne papildas, ne stabas. Jos šventumo galia tikima nuoširdžiai. Žmonės liudija, kad šventintos Agotos duonos dėdavo į statomo namo pamatus. Jos trupinėlį į drabužius įsiūdavo motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, tikėdamos, kad juos aplenks kulka, kad šventinta duona gydys ir kūno žaizdas. Ypač tikėta, kad šios duonos gabalėlis suvaldys ugnį, jos buvo metama į gaisrą, kad ugnis užgestų. Juk Šv. Agota buvo sudeginta ant laužo, todėl jai priskiriama ir saugotojos nuo gaisrų misija. Bet ir šiais laikais, kai duonos prikepama tiek, kad sunku išsirinkti, o ir receptų pilnas „google“, tikriausiai dar išlikęs tos tikrosios, atriektos iš kepalo skonis, kvapas. Tik ar jos skanavo naujos kartos, kurios galbūt nežino, o gal ir nelabai nori žinoti, kas gi tos girnos… O gal verta statyti duonkepę ir vėl?..
Palma Pugačiauskaitė

Natalija Jurkonienė, Stakliškių kaimas:
– Duoną kepė ir bobutė, ir mama Anelė Ramančiuškienė. Išmokau, galima sakyti, nuo keturiolikos metų, kai bobutė sakydavo: „tau duona užminkyti“. Buvau tokia dručkė, o minkyt reikėjo nevilgant rankų į vandenį, kad dubenėlis su vandeniu šalia nestovėtų. Minkai tolai, kolai į rankas nelips tešla. Sunku minkyt. Tada pabūna, pakyla, pečius kol kūrenasi. Iškepa keturi didžiuliai kepalai. Mama, močiutė ir mes, du vaikai, valgydavom juos tris savaites. Kur buvus, kur nebuvus – vis už duonos. Nebuvo iš ko rinktis, kaip dabar.
Kas svarbu kepant duoną? Pečių reikia mokėti gerai iškūrenti, kad raudonas būt. Pušine šluota ant koto, kurią ir reikia mokėti padaryt, iššluoji pečių, darai kepalus ant ližės, vasarą kepti ant ajerų, klevo lapų, kopūstų lapų, o žiemai prisidžiovini ir kopūstų lapų. Tai bus ir bandoms, ir duonai kepti.
Darydavo ir saldę – ruginius miltus verdančiu vandeniu užpildavo ir plakdavo, kol gaudavosi buzytė. Ją atvėsindavo, pildavo į diečką, dar įpildavo truputį vandenio ir palikdavo rūgti. Mes, vaikai, skystimą, tą saldę iš diečkos, su šutintomis bulvėmis labai gardžiai valgydavom. Kai pašaudavo kepalus į pečių, palikdavo mažą gabaliuką, bandelę tešlos, kad liktų rūgšties. Paskui, kai vėl raugia, diečką trina kmynais, druska. Labai gerai atsimenu, kai pareidavom iš mokyklos, karšta duona būdavo jau iš pečiaus išimta ir ant namie daryto suolo sudėta. Jeigu namie turėdavo, tai duodavo po šaukštą cukraus su ta karšta duona, ot skanu buvo. Vėliau mama kepdavo ir duonelę su specialia rūgštele, plikytais miltais atminkydama.
Ilgas duonelės kelias. Girnom susimalt reikėjo rugius. Pūdą rugių su girnom maldavom apie pusantros valandos, po biskį pildavom į piestą ir sukdavom ranka. Kad Dievas duotų skalsos, visada ant pirmo duonos kepalo ir mama, ir aš darydavom kryžiaus ženklą, o kepalo šonus ir iš galo pirštų galiukais „apeidavom“. Šv. Agotos dieną į bažnyčią pašventinti atriekdavom riekę per tris pirštus, taip, kaip dabar po kepalą, po pusę, nesinešdavom. Taigi neturėjom tiek, kiek pasirinkti dabar galima, kiek galima turėti. Bet, ačiū Dievui, sveiki užaugom, sunkiai mokėjom daug darbų dirbti, valgėm kartais tik duoną, bet kiek mūsų daug buvo aplink kaimuose, miesteliuose… O kaip tuščia dabar… Kodėl čia taip atsitiko, ir pandemijos naujos puola? Kad dar ilgiau pabūtume, kiek leis Dievulis su artimaisiais, kaimynais, nors jau duonos išsikepti pačiai ir per sunku…

Žilvinas Galinis, Šilavoto seniūnija:
– Kai tikrą senovišką duoną kepdavo močiutė, man buvo apie penkerius metus, tai nieko ir neatsimenu. O dabar – tai kepa kas tik nori. Mada dabar kepti duoną. Aš jos nesivaikau. Svarbu, kad duonos būtų pas visus ant stalo, su pluta ar su mažiau plutos. Ir dar, kad ta duona, pirkta ar namuose iškepta, kurios gausu ir turguose, mes sugebėtume dalintis kaip gerumo ir paprasto, elementaraus žmoniškumo simboliu.

Rimantas Trakymas, Mackiai:
– Mama visą gyvenimą kepdavo duoną. Iškepčiau ir pats, ir iš rugių, savo paties, nuo savo lauko nupjautų. Pirktinės duonos mes niekada nevalgydavome. Mama mums, vaikams, paskutinį duonos kąsnį atiduodavo ir visus išmokė dalintis, kad ir kiek visko beturėtume. O ir svečius visus, kas tik užsukdavo, vaišindavo lašinukais su namine duona, jei tik jų ir tebūdavo. Todėl manau, kad naminė, iš savo paties pasėtų, iškultų rugių, pečiuje kepta duona niekada nepakeis pirktos duonos netikro skonio…