Jaudinantis artumas

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

„Artumas galimas tik tarp dviejų atskirų žmonių.“ ( James F.T.Bugental)

Ne vieną iš mūsų artumo ilgesys kamuoja ne tik šiuo laikotarpiu ir ne tik dėl įvairių apribojimų, tačiau ir dėl atsiradusio susvetimėjimo tarp žmonių. Atsiradęs vienišumas tarp žmonių dar labiau pagilina artumo troškimą, kuris yra vienas iš bazinių poreikių – turėti artimą (intymų) ryšį su kitu. Kas yra artumas? Kaip jis kuriamas? Kokie yra pagrindiniai trukdžiai kuriant artimą ryšį su kitu? Kaip išlaikyti artumą tarp žmonių, kad jis būtų ilgalaikis? Šiais ir kitais klausimais pabandysiu pasvarstyti šiame straipsnyje.

Kas yra artumas? Mano nuomone, tai savotiška būsena, kuomet išgyvenami intensyvūs jausmai dėl panašių ar tų pačių vertybių ne tik tarp dviejų skirtingų asmenybių, bet ir tarp grupių, tarp Dievo, gyvosios gamtos ir žmogaus. Tai emocinė savijauta, kuri pasireiškia fizinėje, psichologinėje ir dvasinėje plotmėje. Intensyvūs jausmai gali būti ne tik malonūs – džiaugsmas, ramybė, pasitenkinimas, paguoda, pagarba, nuostaba ir kiti, tačiau gali kilti ir susierzinimas, pyktis, liūdesys, apmaudas, baimė ar kaltė, priklausomai nuo situacijos, kurioje atsiduria artimieji. Pvz.: artimi draugai, kuriuos vienija bendras pomėgis – žvejyba gali susipykti dėl atsiradusių kitų vertybinių skirtumų. Gali būti, jog vienas iš jų, pradėjęs vartoti alkoholį žvejybos metu, sukels iš pradžių nuostabą, po to susierzinimą ar pyktį, kadangi kitam tai visiškai nepriimtina. Tai vienas iš elgesio arba fizinėje plotmėje besireiškiančių artumo pavyzdžių, kuomet jam gresia pavojus. Psichologinis artumas tarp dviejų draugų gali išlikti kurį laiką, kuomet ilgimasi tų pokalbių ar bendro buvimo kartu gamtoje, laukiant užkibimo. Tačiau nutrūkus žvejybai, jeigu nebuvo jokių kitų bendrų interesų ar pomėgių, po truputį nyksta ir emocinis arba psichologinis artumas.
Vyro ir žmonos artumas šeimoje gali būti kuriamas arba griaunamas priklausomai nuo vertybių ir nuo jų išplaukiančio elgesio. Psichologinis artumas atsiranda ir dingsta ne per vieną dieną, bet formuojasi ir keičiasi laikui bėgant. Buvę įsimylėjėliai, išgyvenę jaudinantį fizinį ir emocinį artumą, praėjus keliems ar keliolikai metų, gali virsti abejingi ir vieniši vienas kitam. Kas atsitinka? Nuo ko tai priklauso? Tam tikras elgesys (pvz.: užsibuvimas darbe, išgėrinėjimas vakarais, ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, dažnas bendravimas su draugais (-ėmis) ne namuose, įsitraukimas į azartinius žaidimus ir k.t.) dažnai jau yra tik pasekmė to, kas jau yra įvykę žmogaus viduje. Psichologinis artumo trūkinėjimas gali atsirasti nuo neišklausymo ir nesupratimo. Norisi pacituoti vienos klientės žodžius apie santykį su draugu: „Kai negaliu pasikalbėti su draugu apie kažką man svarbaus, tada jaučiuosi vieniša.“ Pagarbus klausymas ir bandymas suprasti kitą, nevertinant, yra svarbus artumo tilto kūrimas, tačiau jį statyti ar išlaikyti nėra lengva, kuomet nuoskaudos tarsi „bombos“ jį griauna. Nepaleisti skauduliai dėl pasakytų ar nepasakytų žodžių, padarytų ar nepadarytų darbų trukdo kurti ar išlaikyti artimą santykį, jį nuodydami. Atvirumas yra reikalingas, kaip gydytojas šiems trukdžiams šalinti. Atvirai kalbėti apie įsižeidimus nelengva, dažnai nematoma prasmės ar baiminamasi, kad atvėrus visas nuoskaudas situacija dar labiau pablogės, įvyks konfliktas. Tuomet pasirenkamas nutylėjimas ir prisitaikymas. Pasak J.Budental’io „Kai asmuo tik taikosi prie kitų sąlygų, su juo neįmanoma patirti tikro artumo.“ Čia svarbu atkreipti į žodelį „tik“. Nėra blogai kartais prisitaikyti ar patylėti, tačiau jei tai vyksta nuolat, tuomet pažeidžiamas natūralus santykių procesas, kuriam yra būdingi nutolimai ir priartėjimai, susipykimai ir susitaikymai. Artumui kurti reikalingi skirtingi ir atskiri žmonės, kurie turi savas ribas, kuomet neleidžia su savimi elgtis nepagarbiai, vertina save ir kitą.
Artumui išlaikyti labai svarbu atsižvelgti ne tik į savo, bet ir kito, su kuriuo išgyvenamas artumas, poreikius. Dažnas iš mūsų apie kito siekius ar norus sprendžiame iš savo „varpinės“ ir patarinėjame kaip geriau pasielgti. Tačiau susidūrus su pasipriešinimu ar ignoravimu, supykstame, kad mūsų neklauso, nors norėta gero. Ko iš tiesų nori ar apie ką svajoja jūsų artimas žmogus? Kaip dažnai šito klausiate? Ir čia galėtumėte atsakyti:
– O kaip dažnai šito klausia manęs jis, ji?
Suprantama, yra labai sunku kalbėtis atvirai, kai „nuoskaudų bombos“ gerokai yra apgriovusios artumo tiltą ir sudėtinga prisiversti paklausti net:
– Ko norėtum pavalgyti?
O valgyti nori ne tik kūnas, bet ir siela. Jai reikalingas artumas ir besąlyginė meilė. Sudėtinga mylėti kitokį, besikeičiantį ne į tą pusę, kaip aš noriu, artimą žmogų su nesibaigiančiais poreikiais. Bet, pasak J.Bugental’io: „Jei žmogus negali atsiskirti nuo mylimojo, jei jis negali sau leisti būti kitoks, tai įmanomi tik parazitiniai santykiai.“ Žinoma, neleistina fizinė ar psichologinė agresija, nes toleruojant tai, formuojasi aukos ir smurtautojo santykis. Būti kitokiam su savais poreikiais ir leisti kitam tokiam būti – išties nelengvas uždavinys, tačiau vienaip ar kitaip mes kalbame apie laisvę. Kiek gali būti laisvės santykyje su kitu? Kur yra tos ribos, kurios yra labai reikalingos?
Labiausiai ko mums reikia iš kito, turbūt, kad mus priimtų tokius, kokie mes esame, ir padėtų mums skleistis, augti. Tačiau svarbu nepamiršti, jog laisvė būti savimi yra ribota, kai susiduriama su kito laisve būti savimi. Kuo aiškesnės nubrėžiamos ribos, kas galima, o kas – ne, tuo mažiau yra nesusipratimų, nors su pasipriešinimu galime susidurti. Griežtas „ne“ yra geriau nei per sukąstus dantis pasakytas „taip“, kuris pataikauja. Nuolaidžiavimas ir nuolankumas yra du skirtingi reiškiniai, kurie turi didelės įtakos santykių kokybei bei artumo kūrimui. Nuolaidžiaujantis žmogus nesąžiningai elgiasi savo atžvilgiu, ignoruodamas savo poreikius ir pamindamas savas vertybes dėl įvairių priežasčių – baimės susipykti, būti paliktam (-ai) ar chaoso, kuris kils namuose. Nuolankumas kaip savybė leidžia būti sau ir kitam su savais poreikiais, tačiau rūpinasi, kad nebūtų peržengtos saugumo ir pagarbos ribos.
Ir galiausiai, dvasinio artumo troškimas su prigimtimi yra duotas kiekvienam iš mūsų, kadangi, be kūno ir sielos (psichikos), mes turime dvasią, kuri yra dieviškoji dalis. Sakau tai su visa pagarba tiems, kurie netiki Dievu ar dieviškąja mūsų dalimi, nes tai yra kiekvieno iš mūsų pasirinkimas kuo tikėti. Ypatingą dvasinį artumą su Dievu turėjo šventieji žmonės, tačiau šis artumas gali būti pasiekiamas ir per kitą asmenį bei su kitu, kuomet yra atliekami meilės darbai arba gyvenama pagal pašaukimą.
Literatūra James F.T.Bugental. Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos. Vaga, 2014.