Prezidentas Gitanas Nausėda pažymėjo, kad ligi vidurvasario nuo COVID-19 užkrato turėtų būti paskiepyta 70 proc. lietuvių. Jo patarėjai ta pačia proga pridūrė, kad „toks tikslas yra ambicingas, tačiau įgyvendinamas“. Šalies vadovo komanda tokia teze, matyt, norėjo atsakyti į sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) pasigirdusias abejones, kad tokį tikslą bus sunku pasiekti net dėl objektyvių priežasčių: vakcinų Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje (ES) vis dar gaunama nepakankamai, o per pirmąjį skiepų vajaus mėnesį dėl to pirmąja vakcinos doze buvo paskiepyta viso labo 2,3 proc. arba nepilni 50 tūkst. šalies gyventojų. Antrosios dozės rodikliai, suprantama – dar ženkliai kuklesni: 0,43 proc. arba nepilni 10 tūkst. (sausio 28 d. ryto duomenys).
Pono Nausėdos nubrėžtas horizontas paliko tam tikrų klausimų. Viena vertus, kas tai buvo? Dioptrija, pagal kurią š.m. vidurvasarį bus eilinįsyk prausiamas SAM vadovas Arūnas Dulkys, kuriam prezidentas iš anksčiau esą jaučia politinę alergiją? Esą – žiūrėkite, kaip nesusitvarko nei su misija, nei su pareigomis. O gal prezidentas, perėmęs iš pirmtakės stilių aktyviai lankytis Briuselyje, žino ką nors daugiau apie vakcinų tiekimo krizę? Juolab vos prieš kelias dienas prezidentūra išplatino žinią-pažadą, kad vasarį šalį pasieks 200 tūkst. vakcinų dozių.
Pagyvensim-pamatysim, tačiau tokie šešiaženkliai skaičiai yra gana kuklūs, juos lyginant su politiškai užsibrėžiamais tikslais.
Ko gero, nemažai sprendimų priklauso nuo keliamų tikslų bei požiūrio į problemą. Praėjusią savaitę portalas „Delfi.lt“ paskelbė, kad, toliau verdant ES ir vieno pagrindinių skiepų tiekėjų – „Pfizer“&BioNTech konsorciumo dėl mažinamo medikamento tiekimo eurobloko šalims, Europos Komisija Lietuvai pasiūlė papildomai įsigyti 310 tūkst. dozių amerikiečių kompanijos „Moderna“ vakcinos. Tačiau mūsų vyriausybė pasiūlymo atsisakė esą dėl to, kad šie skiepai nuo COVID-19 yra 33 proc. brangesni gamintojo iniciatyva.
Spekuliuojant šia tema, galėtume retoriškai klausti: o kaip Lietuvos valdžios vietoje būtų pasielgusi, tarkime, Izraelio vyriausybė, kuri išsikėlusi tikslą paskiepyti savo piliečių kuo daugiau ir greičiau (dabar jau – apie 40 proc.), vakcinų užsakymų derybų metu pasirinkusi kelią mokėti beveik dvigubai brangiau už kitas šalis, užuot demonstravusi niekam neįdomų solidarumą ar buvimą kokiame nors bendrame politiniame farvateryje su visais Vakarais?
Todėl man atrodo natūrali Lietuvos verslo atstovų reakcija į šį valdžios sprendimą. „Kiekviena diena be vakcinos kainuoja gyvybes, todėl būtina išnaudoti visas galimybes jos gauti, kad pandemiją įveiktume kuo greičiau“, – „Delfi.lt“ citavo SBA įmonių grupės „Klaipėdos baldų“ vadovą Gintautą Vitkevičių. Kai kurios kitos verslo institucijos taip pat teigė esančios pasiryžusi įsigyti vakcinos ir pradėti savo darbuotojų vakcinaciją.
Tačiau tatai taip ir liko šauksmai tyruose. Vyriausybė savo sprendimo nepakeitė, prezidentūra – viešai net nekomentavo. Nors verslo prisidėjimas, siekiant deklaruoto „ambicingo“ tikslo ligi vidurvasario turėti 70 proc. skiepytų gyventojų, galėtų būti ne tik svarus, bet ir tvarus.
Tačiau vyraujantis politikų požiūris, esą visa, kas susiję su privačiu verslu, yra purvina, neskaidru, apgaulinga, prasiveržė visu gražumu. Nepaisant, kad nuo vėlyvo rudens jau turime kitokios spalvos valdžią. Problema ta, kad toks greitas sprendimas net be konsultacijų ir galimybių aptarimo prie COVID-19 temos verslo neprileisti, esmingai nesiskiria nuo p. Dulkio pirmtako – Aurelijaus Verygos prieš metus vykusių neproduktyvių diskusijų apie galimybę šalies alkoholio pramonei leisti gaminti dezinfekcinį skystį, kurio tąsyk katastrofiškai trūko.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“