Interviu vienu klausimu: Karantino atradimas…

Asta Letkauskienė, Šaltinėnai:
– Visada mėgau atrasti ką nors nematyto, sužinoti ką nors naujo. Šiuos malonumus karantinas suvaržė labiausiai. Uždrausta keliauti, lankytojai nelaukiami nei muziejuose, nei kituose lankytinuose objektuose. Džiaugiuosi atradusi virtualias ekskursijas. Žinoma, tai visai kas kita, negu objektą apžiūrėti, pabuvoti jame gyvai, bet vis geriau negu nieko. Gerai, kad daugelis muziejų ir lankytinų vietų paruošė virtualias ekskursijas, kai kuriose net ir su gidų pasakojimais.
Jau „apkeliavau“ daugumą Lietuvos muziejų, vienus „aplankiau“ pirmą kartą, į kitus „sugrįžau“ po daugelio metų. Mano „ekskursijos“ jau išsiplėtė už Lietuvos ribų – „pasisvečiavau“ „Ermitaže“, „Luvre“.
Ne veltui sakoma: nėra padėties be išeities.


Nijolė Narbutienė, Vangai:
– Pirmas netikėtumas, kad per pavasarinį karantiną, kai dar buvo galima, aplankė 45 metus nematyta draugė, gyvenanti Vokietijoje. Prieš tai paklaususi, ar nebijau koronos, ir išgirdusi, kad aš nebijau, už kelių dienų ir pradžiugino. Antras netikėtumas buvo gruodžio 23 dieną, kai penkioms minutėms mano kiemą aplankė brolis, gyvenantis už 100 km. Šiaip jis aplankydavo kokį kartą per porą metų. Atvažiavo su didžiausiom lauktuvėmis.
Nustebau ir dėl to, kad jis, pats turėdamas aštuonis vaikus, penkis anūkus, ir būdamas labai labai užimtas, aplankė mane prieš šventes, atveždamas įvairių gėrybių: žuvų, šamo, amūro (žuvys), avienos, obuolių. Labai apsidžiaugiau – iki ašarų. Ir dar ką supratau per karantiną – tai, kad daug ką pasidarau ir išsprendžiu pati, be vaikų pagalbos. Žodžiu – atjaunėjau.


Irena Karsokaitė:
– Jeigu kalbėti apie save asmeniškai, ko tikrai nemėgstu, tai išmokau žaisti šachmatais kompiuteriu. Kompiuteriu galima išsirinkti ėjimą. Čia vyksta ir komandinis žaidimas, ir varžybos. O realybėje šachmatais žaidžiu nuo vaikystės.
Labai noriu pasidžiaugti ir padėkoti, kad mus, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Prienų filialo narius, karantino laikotarpiu pakvietė Birštono „Versmės“ sanatorijos kolektyvas ir patikėjo savo rankų darbo veltais baltais kalėdiniais papuošalais papuošti eglę bei erdvę – spalvotais papuošimais, kurioje ji visus džiugino. Taip pat džiaugiuosi ir sakau ačiū savo bičiulėms bei Prienų savivaldybei, kad priėmė į patalpas ir moterys prieš Kalėdas savo rankų darbais įrengė prakartėlę. Tegu ji ir bus tas simbolis, kuris vienys visus mus bei mus suprantančius bičiulius bei valdžios atstovus bendriems darbams. Tikiu, kad vėl bursimės ir skambiai dainai naujose mums skirtose patalpose, ir įvairiuose renginiuose, kai pasibaigs karantinas. Nes šis laikas juk ne tik karantino, bet ir toks pusiau sintetinis, todėl pasiilgome vieni kitų, gyvų akių, gyvo žodžio, pasibuvimų drauge, nes viskas, kas mus jungia – yra nuoširdu ir tikra.


Rūta Vilimienė, Londonas – Prienai:
– Turėdama daug laisvo laiko, išmokau turkų kalbą. Linkėjimai Prienams!


Birutė, Prienai:
– Netikėjau, kad, būdama tokio „jauno“ amžiaus, anūkėliui padedant, išmoksiu kompiuteriu užsisakyti prekę, kurios gal net ir nelabai reikia. Ir svarbiausia, kad išmokau dar ją ir atsiimti iš paštomato prie Prienų vienos didesnės parduotuvės.


Parengė Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *