„Vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti“

Lietuva mini trisdešimt metų, kai laisvės gynėjai apgynė nuo sovietų agresijos atkurtą mūsų šalies Nepriklausomybę. Sausio įvykiai prieš 30 metų palietė kiekvieną iš mūsų. Birštono „Bočiai“ praėjusią vasarą lankėsi Vilniuje, Antakalnio kapinėse ir nusilenkė LAISVĖS kovotojams, skaitė jiems skirtas eiles, uždegė žvakeles. Praėjo 30 metų, mes mename žuvusius ir stovime sargyboje už Lietuvos LAISVĘ.
Metai iš metų šią LAISVĖS dieną, segėdami NEUŽMIRŠTUOLĖS žiedus, rinkdavomės Birštone prie Basanavičiaus paminklo. Degant atminimo laužams, skambant Lietuvos himnui, dalindavomės prisiminimais. Net ir sugriovusi nusistovėjusią tvarką ir atitolinusi mus vieną nuo kito pandemija neužgesino mūsų noro pagerbti ATMINIMĄ tų, kurie vardan LAISVĖS paaukojo savo gyvybes.
Prieš 30 metų tūkstančiai žmonių vyko į Sporto rūmus pareikšti paskutinę pagarbą ten pašarvotiems Laisvės gynėjams. Eilėse teko stovėti po keletą valandų, eilės buvo nutįsusios net keletą kilometrų. Sausio 16-osios vidurdienį skambėjo visų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų bažnyčių varpai, buvo aukojamos Šv. Mišios už žuvusiuosius. Sausio 13-ąją žuvę Lietuvos laisvės gynėjai buvo apdovanoti (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius).
Šiemet Sausio 13-tą mes taip pat degėme žvakeles, tik ne būryje visi kartu. Prie J.Basanavičiaus paminklo su žvakėmis, tarsi deglais, ėjome po du, kas pusvalandį vis nauja pora su savais prisiminimais. 12 val., aidint Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios varpams, pirmieji – Onutė ir Valerijus Gratulevičiai prie Basanavičiaus paminklo uždegė žvakes, skirtas Lietuvos patriarchui Jonui Basanavičiui, kuriam šiais metais sukaks 170metų, Loretai Asanavičiūtei (gyv. 23 m.), Virginijui Druskiui (gyv. 22 m.). Onutė ir Valerijus prisiminė prieš 30 metų išgyventą skausmą. Jie abu buvo prie Seimo rūmų, o sausio 15-ąją su Valstybiniu Operos ir baleto choru giedojo Sporto rūmuose aukotose Šv.Mišiose.
12 val. 30 min. ATMINIMO žvakes žuvusiems Dariui Gerbutavičiui (gyv. 17 m.) ir Rolandui Jankauskui (gyv. 22 m.) uždegė tremtinė Onutė Kurapkienė ir Vytautas Lišauskas. O. Kurapkienė prisiminė 1991-ųjų sausio 12-osios akimirkas prie Seimo rūmų. Susirinkusieji statė barikadas, klausėsi V. Landsbergio kalbos per Seimo rūmų langą, giedojo partizanų ir tremtinių dainas: „Palinko liepa šalia kelio“, „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ ir kt.
13 val. su degančiomis žvakėmis, skirtomis Rimantui Juknevičiui (gyv. 24 m.) ir Alvydui Kanapinskui (gyv. 38 m.) lenkėsi Julija ir Leonas Baručiai. Tuomet prieš 30 metų jie sausio 15-ąją su Prienų rajkoopsąjungos darbuotojais, nešini vainikais ir gėlėmis, stovėjo lėtai judančioje eilėje prie Žaliojo tilto, kad patektų į buvusius sporto rūmus, kur buvo pašarvoti visi žuvusieji. Tada vykstant į Vilnių gausų glėbį savo užaugintų gėlių padovanojo Jiezno ežero pakrantės gyventoja (pavardės neprisimenu). Ji verkė ir džiaugėsi, kad jos užaugintos gėlės taps pagarbos ženklu žuvusiesiems. Žmonės gedėjo ir raudojo visoje Lietuvoje.
13 val. 30 min. prie paminklo atėjo Eugenija ir Leonas Lynykai. Jų rankose plazdėjo liepsnelės, skirtos Algimantui Petrui Kavoliukui (gyv. 52 m.) ir Vidui Maciulevičiui (gyv. 24 m.). L. Lynykas prisiminė, kad tas skaudžias dienas gyveno Lazdijuose, dirbo Elektros tinkluose ir turėjo užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą, nes visus bendradarbius buvo išleidęs prie Seimo rūmų.
14 val. prie paminklo J. Basanavičiui atėję Gražina ir Algis Vyšniauskai uždegė žvakes Titui Masiuliui (gyv. 28 m.) ir Alvydui Matulkai (gyv. 35 m.). Algis prisiminė, kad įvykiai juos labai sukrėtė ir kad sausio 14 d. jis kartu su K. Viršučiu lankėsi prie televizijos bokšto, kur dar stovėjo sovietinės tanketės, būriavosi kareiviai. Prieigos prie bokšto buvo užtvertos spygliuota viela.
14 val. 30 min. uždegti žvakelių didvyriams atėjo Aldona Milda ir Genovaitė Valatkienės. Vėjyje lengvai pleveno ATMINIMO liepsnos. Jos papildė žvakių šviesa Apolinaro Juozo Povilaičio (gyv. 53 m.) ir Igno Šimulionio (gyv. 17 m.) atminimą. „Tai metai, pažymėti ir asmeniniu skausmu,“ – mena Aldona Milda Valatkienė – „Mano asmeninės sūnaus, vyro ir motinos netektys susiliejo su visos šalies skausmu. Laisvės troškimas buvo toks didelis, kad išsiliejau eilėraštyje „LAISVĖ“.
15 val. ATMINIMO misiją užbaigė Antanina ir Romualdas Grigaravičiai. Jie ATMINŲ žvakes uždegė Vytautui Vaitkui (gyv. 47 m.) ir Vytautui Koncevičiui (gyv. 49 m.). Grigaravičių prisiminimuose naktis praleista prie Kauno radijo ir televizijos stoties minioje žmonių, laukiančių naujienų iš Vilniaus, saugančių savo miesto informacijos šaltinį. Karšta kava ir arbata gaivino ir šildė vieni kitus, bendravo tarsi giminaičiai.
Birštono „Bočiai“ tiki, kad tauta bus gyva tol, kol jos vaikai savo širdyse nešios TĖVYNĖS meilės kibirkštį. „Vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti“. (Justinas Marcinkevičius).
Julija Barutienė

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *