„Esu aš kelias“

Esu aš kelias, priimu visus,
Kurie važiuoja, joja mano akmeniu.
Tačiau labiausiai aš myliu basus,
Nes pėdas jų geriausiai atmenu. (Juozas Marcinkevičius)

Poetas, prozininkas, dramaturgas Juozas Marcinkevičius gimė 1946 m. sausio 1 d. Prienų rajone, Balbieriškyje, Gerulių kaime. Šiemet minime rašytojo 75-ąsias gimimo metines. Deja, netekome jo 2019 m. birželio 6 d.
Pirmoji rašytojo mokytoja buvo Bronė Levinskaitė- Sidaravičienė. Lankydamas mokyklą Juozas daug mokėsi ir skaitė. Baigdamas mokyklą garsėjo, kaip geras matematikas, dalyvaudamas olimpiadose tapęs Respublikos jaunųjų matematikų konkurso nugalėtoju. Kai pardėjo studijuoti Kauno medicinos institute, turėjo tik šešiolika metų. 1968 m. institutą baigė. Dirbo Kauno klinikinėje ligoninėje moksliniu bendradarbiu, Lietuvos radijo ir televizijos komitete, „Lėlės“ teatro literatūrinės dalies vedėju, „Nemuno“, „Mūsų gamtos“, „Kauno tiesos“, „Vilties“ redakcijose. Vėliau savo gyvenimą paskyrė tik literatūrai. 1969 m. debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Rudens šalys“. Nuo 1970 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Iš viso išleido septyniolika knygų, tarp jų – poezijos rinkinius „Bronzos amžius“, „Buvimas“, „Ruduo, Rugsėjis, Rūdys“. Rašė apysakas ir apsakymus – „Mirties nebūna atsitiktinė“, „… neleisk numirti vasarą“ bei knygas vaikams, pjeses teatro, radijo ir televizijos spektakliams. Prasidėjus tautiniam atgimimui ir spartiems pertvarkymams, pasikeitus skaitytojui J.Marcinkevičius kūrė detektyvus, humoristinių serialų scenarijus, daug dėmesio skyrė publicistikai.
Skaitytoją J. Marcinkevičiaus kūryba traukia minties gilumu ir žodžio talpumu, žemę po kojų turinčio žmogaus filosofija, aštria ir turtinga dzūkiškų intonacijų fraze. Meno kritikai ir tyrinėtojai J. Marcinkevičiaus kūrybą vertina už subtiliai pavaizduotą lietuvio būtį, tautosakos gaidas. Vieni jį gretina su Vincu Mykolaičiu Putinu, kiti su Justinu Marcinkevičiumi, taip pat mūsų kraštiečiais.
„Buvau mažas rėksnys. Nutildavau tik gavęs knygą ar sąsiuvinį, taip sudraskiau visus mamos užrašus ir eilėraščius, rašytus jai mokantis Balbieriškio mergaičių žemės ūkio mokykloje. Vėliau mokė tėvas. Man įbrukdavo knygą, pamokydavo raides rašyti. Penkerių metų mokėjau ne tik skaityti ir rašyti, bet ir savitą požiūrį į pasaulį turėjau,“ – taip rašytojas pristato save interviu knygai „ Prienų krašto šviesuoliai“.
Didžiausią ir bene svarbiausią rašytojo kūrybinio palikimo dalį sudaro pjesės teatro, radijo ir televizijos spektakliams. Lietuvos teatro scenose pastatyta daugiau nei 20 pjesių: „Čičinskas“, „Saulė ir jos žemė“, „Erelnyčia“, „Šiąnakt ir visada“, „Vegetaras“, „Mamutienos valgytojai“, „Užpustyta tėvynė“, „Sokrato teismas“, „Poezija ir meilė Lesbo saloje“, „Keistuolių akademija“, „Nuotykiai Melagių saloje“ ir kitos. 2007 m. Juozas Marcinkevičius sukūrė literatūrinį kino scenarijų „Broliai įveikę Europą“, kuris laimėjo Kultūros ministerijos istorinio filmo konkursą.
Juozo Marcinkevičiaus pjesės statomos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos dramos teatre, jo plunksnai priklauso daugelio televizijos serialų ir laidų scenarijai.
Savo kūryboje rašytojas daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos istorijai ir jos asmenybėms. Kėlė gyvenimo prasmės, žmogaus, gyvenančio konkrečiame istoriniame laike, veiksmų ir atsakomybės už juos klausimus. 1987 m. Juozas Marcinkevičius buvo apdovanotas Boriso Dauguviečio premija už pjesių knygą „Paukščių ir žmonių lizdai“, o 1997 m. jam buvo įteiktas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medalis.
Juozas Marcinkevičius turėjo norą kelio pabaigoje sugrįžti į tėviškę, į rūkus, į smėlio kalnelį anapus Peršėkės, jam Lietuva susidėjo iš gimtųjų namų, iš vaikystės, iš ten, kur vingiuota Peršėkė įsilieja į upių tėvą Nemuną, kur matosi vaikystės žemė…
Rūta Levinskienė
Prienų krašto muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *